– Pasakius žodį „benamis“ akyse iškyla ant suolelio miegančio, nelabai švaraus ir dažnai apsvaigusio žmogaus vaizdas. Ar jis teisingas?
– Pasakyčiau net atvirkščiai – nemažos benamių dalies daugelis mūsų net neidentifikuojame, nors prasilenkiame su jais gatvėje ar viešajame transporte. Benamystės veidų išties yra labai daug, tačiau Lietuvoje ši sąvoka įprastai tapatinama su gyvenamosios vietos neturinčiu arba nakvynės namuose gyvenančiu asmeniu, nuošalyje paliekant įvairesnes benamystės formas ir sampratas, kurios labiau suvoktos ES. Pavyzdžiui, gyvenimą nesaugiuose būstuose ar laikinuose krizių centruose.
– Ar tiesa, kad tikslių duomenų apie benamių skaičių Lietuvoje nėra? Galbūt egzistuoja neoficialūs skaičiai?
– Duomenys apie benamių asmenų skaičių Lietuvoje yra neišsamūs, nes neturime šios socialinės grupės apskaitos vykdymo tradicijų ir patirties: sovietmečiu benamystės reiškinys buvo paneigtas ir netiriamas.
Kasmet duomenys yra renkami tik apie savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų nakvynės namuose gyvenančius ar laikinai juose apsistojančius asmenis. Pagal Lietuvos statistikos departamento pateikiamus duomenis, 2017 m. šalyje veikė 25 nakvynės namai, kuriuose buvo apsistoję 2494 asmenys. Tačiau didelė dalis benamių asmenų, vengiančių kreiptis pagalbos į savivaldybių ar nevyriausybines organizacijas, dažniausiai nepatenka į oficialias skurdo matavimo ar benamystės apskaitas.
Prieš keletą metų rašydama savo disertaciją, jūs itin daug bendravote su namų neturinčiais žmonėmis. Papasakokite plačiau, kodėl pasirinkote tokią temą?
Su benamystės reiškiniu jau buvau šiek tiek susipažinusi bakalauro studijų metu savanoriaudama organizacijoje „Lietuvos Caritas“. Kartu su kitais savanoriais vykdavome į Kauno autobusų ir geležinkelio stočių prieigas, kur arbata ir sausainiais vaišindami benamius žmones siekdavome su jais užmegzti pokalbį. Tarp jų sutikau ir labai šviesių žmonių, kurių apsiskaitymas ir erudicija kėlė didžiulį įspūdį. Buvo nelengva suvokti, kas tokio turėjo nutikti, kad susitinkame čia, gatvėje. Labai norėjosi „įgarsinti“ jų istorijas, gilintis į situacijos priežastis ir socialinės politikos mechanizmus, taip gimė magistro darbas, o vėliau – ir disertacija.
– Kaip sekėsi bendrauti su benamiais, kokie buvo didžiausi iššūkiai?
– Nepasakyčiau, kad su benamiais bendrauti yra sunkiau ar lengviau nei su kitais žmonėmis. Man, kaip tyrėjai, reikėjo laiko, kad įgyčiau pasitikėjimą, kiek tai įmanoma tapčiau „sava“. Sutikau žmones, kurių dauguma yra gana pavargę nuo iškreipto, tipiškai neigiamo jų vaizdavimo viešojoje erdvėje, tad pradžioje dėjau visas pastangas jų įtikinimui, kad neieškau sensacijų, kad man svarbus kasdienis jų gyvenimas ir patirtys.
Tarp benamių sutikau ir labai šviesių žmonių, kurių apsiskaitymas ir erudicija kėlė didžiulį įspūdį.
Išaugus tarpusavio pasitikėjimui išgirdau gilesnius jų išgyvenimus bei patirtis, paslėptas po „oficialiąja“ savo gyvenimo istorijos versija. Žinoma, buvo ir nusivylimų, kai sutartu laiku žmogus neatėjo į pokalbį, bet teko patirti ir labai gražių akimirkų, pavyzdžiui, nakvynės namuose būti pavaišintai kava. Kava ir cukrus mano sutiktų benamių tarpe buvo vieni iš prabangesnių, nekasdienių dalykų, tad toks pavaišinimas buvo labai nuoširdus ir reikšmingas.
– Kokių asmeninių išvadų priėjote, rengdama disertaciją? Pavyzdžiui, kokios priežastys lemia, kad žmogus tampa benamiu?
– Gilesnis šios grupės pažinimas sugriovė nemažai mitų ir stereotipų apie benamystę patiriančius asmenis. Dažnai visuomenėje susiduriu su dviem kraštutinumais: benamių baime, vengimu ar net jų kriminalizavimu arba atvirkščiai, labai humaniškais jausmais – užuojauta ir gailesčiu, pamirštant jį kaip asmenį, turintį savigarbą, orumą bei trokštantį supratimo.
Dažnai benamiai asmenys yra kaltinami tokio gyvenimo būdo sąmoningu pasirinkimu, aš šį kaltinimą norėčiau paneigti. Sutikusi gana skirtingų žmonių su labai įvairiomis istorijomis, vienu svarbiausių benamystės rizikos vardiklių išskirčiau artimų socialinių ryšių reikšmę. Bene labiausiai patirti benamystę rizikuoja tie asmenys, kurie yra praradę artimuosius, šeimos narius arba su jais nepalaiko santykių – nes, iškilus bėdai, neturi nei emocinio, nei finansinio palaikymo. Taip pat tie, kurie pasižymi silpnesniais gebėjimais spręsti iškilusius sunkumus. Neretai jie yra užaugę globos namuose ar nesaugiose šeimose.
Bene labiausiai patirti benamystę rizikuoja tie asmenys, kurie yra praradę artimuosius, šeimos narius arba su jais nepalaiko santykių.
– Koks yra visuomenės vaidmuo šioje situacijoje? Galbūt utopinė mintis, bet – jei būtume empatiškesni ir labiau padėtume vieni kitiems, benamystė neegzistuotų?
– Didesnis visuomenės socialinis jautrumas ar atida vienas kito atžvilgiu, tarpusavio pasitikėjimas, žinoma, galėtų daryti teigiamą įtaką tiek benamių gyvenimo kokybei, tiek ir pačiam reiškinio mastui. Benamystė, ypač ilgalaikė, daugeliu atveju yra procesas ir neištinka staiga. Jei finansinių ar kitokių sunkumų turintis žmogus būtų pastebėtas ir gautų daugiau paramos tiek iš valstybės institucijų, tiek iš kaimynų, pažįstamų, dalis problemų galbūt išsispręstų greičiau ar bent jau negilėtų.
Visuomenėje skurstančiuosius ar benamius linkstama kaltinti tinginyste ar gebėjimų stygiumi, bet, manau, verta paminėti, kad net ir darbo turėjimas dar negarantuoja žmogaus galėjimo pilnai save išlaikyti. Kartais tam sutrukdo turimi įsiskolinimai antstoliams, nesusikaupta „resursų pagalvė“ nenumatytiems atvejams ir pan.
– Ar susidūrėte su atveju, kai benamystė buvo paties žmogaus pasirinkimas?
– Asmeniškai neteko sutikti nei vieno žmogaus, kuris benamystę būtų pasirinkęs savanoriškai. Benamystė gyvenimo būdu ir tam tikra norma tampa veikiausiai ne todėl, kad žmogus to sąmoningai siekia, bet, nerandant tarpinių išeičių, laipsniško klimpimo į situaciją, kurios pats jau nebegali išspręsti.
– Jūsų nuomone, ar apskritai realu, kad ilgą laiką benamiu buvęs žmogus susiras darbą, ras būstą ir grįš į „normalų“ gyvenimą? O gal tai net neturėtų būti siekis – galbūt turėtume tiesiog padėti žmonėms, nekeldami jiems lūkesčių ir tikslų keisti savo gyvenimo būdo?
– Visuomenė tikriausiai visuomet kels lūkesčius – tiek benamiams, tiek ir apskritai bet kuriam kitam asmeniui. Scenarijus, kai žmogus dirba ir gali pats save išlaikyti, visuomenei yra patogesnis ir priimtinesnis. Pagaliau ir pats žmogus, galėdamas atskleisti savo potencialą ir realizuoti gebėjimus, jaučiasi neabejotinai geriau. Vis tik benamiui žmogui, ypač turinčiam ilgalaikę benamystės patirtį, tai gali būti labai ilgas kelias.
Tiesa, tipiškai benamystę suvokiame kaip tam tikrą ilgalaikę situaciją. Tačiau realybėje būna įvairiai. Kartais žmogus susikaupia teigiamiems pokyčiams, susirasdamas darbą, pradėjęs nuomotis būstą, tačiau kam nors nesusiklosčius jis ar ji vėl atsiduria nakvynės namuose. Iš įkalinimo įstaigos išėjęs žmogus dažnai patiria kitą scenarijų – neturėdamas pas ką grįžti, glaudžiasi gatvėje ar nakvynės namuose, ilgainiui vėl padaro nusikaltimą ir po kurio laiko grįžta į įkalinimo įstaigą. Kaip jau minėjau, dažnai ištrūkti iš tos grandinės yra labai sudėtinga ir vienokios ar kitokios trumpalaikės paramos nebepakanka.
– Kokia forma turėtume padėti skurstantiems ir benamiams, kokie galėtų būti konkretūs žingsniai valstybiniu mastu? Ar egzistuoja tos pagalbos ribos – kiek pagalbos jau yra gana?
– Vienareikšmiško atsakymo tikriausiai nėra. Žinoma, visada geriausia žmogui duoti „meškerę“, kad jis pats „pasigautų žuvį“. Tačiau kartais reikia ir tos žuvies – pagalbos trumpuoju laikotarpiu, kartais netgi įskaitant ir pagalbą maisto produktais – kuri galėtų būti postūmis ir akstinas jam pačiam ieškoti tos meškerės. Manau, tai labai individualu ir priklauso nuo situacijos. Viešojoje erdvėje dažnai piktinamasi, kad skurstantieji ar benamiai tingi dirbti ir renkasi lengvesnį kelią – gyventi iš pašalpų ir kitų gerovės. Tačiau Lietuvoje iš įvardijamų 20–21 proc. skurstančiųjų maždaug tik 3 procentai tegauna pašalpas.
Pagalboje benamiams išskirčiau keletą lygmenų. Valstybės lygmeniu labai pasigendu kryptingesnės užimtumo ir socialinės paramos politikos, kompleksinio paslaugų prieinamumo bei prevencinių sprendimų iki asmeniui atsiduriant gatvėje. Tyrimai rodo, kad efektyviausiai galima padėti neilgą benamystės patirtį (maždaug iki pusės metų) turintiems asmenims, kurie dar nėra stipriai persiėmę benamio gyvenimo būdu ir praktikomis. Gyvenamojo būsto netekusiam asmeniui dažniausiai reikalinga tiek ekonominė, tiek socialinė ir psichologinė pagalba. Laiku jos nesuteikdami, įsisenėjus žmogaus problemoms, stipriai pralaimime tiek kaip valstybė, tiek kaip visuomenė.
Įsisenėjus žmogaus problemoms, stipriai pralaimime tiek kaip valstybė, tiek kaip visuomenė.
Žvelgiant iš bendruomeninio ar pilietinės visuomenės lygmens, manyčiau, labai svarbu plačiau veikti skurstančiųjų ir benamių asmenų atstovavimo ir jų įgalinimo srityje. Lietuvoje turime keletą šioje srityje dirbančių organizacijų, kurių balsas keliant konkrečias problemas tampa vis labiau girdimas, tačiau trūksta sisteminių iniciatyvų išskirtinai benamiams asmenims. Prie pagalbos skurstantiesiems ir benamiams pagal turimas galimybes ir poreikius galime prisidėti kiekvienas iš mūsų: ugdydami socialinį jautrumą ir skirdami laiko savanorystei, paremdami finansiškai, o gal kartais tiesiog pasiryždami pokalbiui ir pažinčiai su benamiu ar skurstančiu žmogumi.
