J.Basanavičiaus gatvėje sutiktas Tomas net nesuskaičiuoja, kelintą vasarą jis jau leidžia Palangoje. „Gal jau 25–30 metų kasmet čia atvažiuoju“, – lėtai žodžius dėlioja jis.
Šaltuoju metų laiku Tomas gyvena Klaipėdoje, ten apsistoja nakvynės namuose, tačiau taisyklės griežtos, 8 ryto visi išvaromi ir per dieną tenka prasivalkioti šaltyje, o jei truputį išgeri, pernakvoti ten nebegalėsi.
„Ne vienas jaunas vyras dėl to rankas ir kojas nušalo, – sako Tomas ir kiek patylėjęs priduria. – Palangoje turiu laisvę, esu pats sau šeimininkas.“
Paklaustas, kur miega, jis mostelėja į šalia esantį parkelį, tačiau sako: „Kur papuola, ant žolės, kopose, jei šalčiau, kokioje apleistoje vietoje.“
O butelių rinkimo verslas, anot jo, banguotas, kartais surenka 5 eurus, kartais ir daugiau. „Ant alaus užtenka“, – šypteldamas ištaria. Iš Tomo išvaizdos galima spėti, jog vos gavęs reikiamą sumą keliauja į parduotuvę spirituoto vyno ar stipraus „bambalinio“ alaus, nes kitas, kur kas tvarkingiau atrodantis mano pašnekovas įvardijo gerokai didesnę sumą.
Tomas priduria – atsiradus taromatams gyvenimas tapo kur kas lengvesnis, anksčiau tekdavo tampyti sunkius stiklinių butelių maišus, dabar daugybė plastiko ir skardinių.
Kitas su manimi sutikęs pasišnekėti butelius rinkęs vyras Ivanas apsirengęs tvarkingais ir švariais rūbais, želia kelias dienas neskusta barzda. Jei jis nesiknaisiotų šiukšliadėžėse, net neišsiskirtų iš poilsiautojų minios. Jis kategoriškai atsisakė fotografuotis, bet ryžosi papasakoti savo gyvenimo istoriją.
„Aš pats fotografu dirbau, kada buvo tie kooperatyvai. Vienas pirmų Pakruojyje pradėjau spalvotas nuotraukas spausdinti, gaudavau geras čekoslovakiškas medžiagas. O šiaip ir kombainininku dirbau, daug specialybių turėjau. O dabar taip... pasakysiu sąžiningai, užgėriau ir viskas, negaliu sustoti“, – pasakojo Ivanas užsiminęs, kad santuokoje pragyveno 17 metų, bet keliai išsiskyrė.
55-erių sulaukęs vyras taip pat seniai keliauja į Palangą vasaroti, maždaug 15 metų, o pasibaigus sezonui persikelia į Klaipėdą.
„Apsigyvenau Klaipėdoje, pradėjau čia važinėti, pamatęs, kad pinigėlių galima uždirbti. Šiaip Klaipėdoje dirbu nelegaliai, 12 valandų darbo, valanda pietūs, yra pertraukos perekurams, bet aš kaip nerūkau... išeina, 10 valandų turi atidirbti. Moka iškart, 30 eurų per pamainą. Ten pagal iškvietimą dirbi, kartais nori visą savaitę, kartais prireikia tik 2 kartus per mėnesį“, – pasakoja Ivanas.
Savo darbą jis pradeda popiet, eina per paplūdimį, tikrina šiukšliadėžes. „Kaupiu tas bonkes ir kavoju, kavoju jas krūmuose“, – šypteli.
Paklaustas, ar nėra pavogę jo paslėptų butelių, Ivanas atsako: „Buvo! Ir ne vieną kartą. Aš jau taip pakavoju, kad neįmanoma rast, aš pats nerandu, o tie vis tiek suranda, bl*cha m*cha. Bet taip tik porą kartų pasitaikė.“
Butelius jis renka iki paryčių, po to prigula slaptavietėje kopose, turi ir palapinę, bet ją skleidžia tik esant blogam orui, o jei užklumpa šaltis ir didelės liūtis, turi vietų, kur gali pasislėpti. O ryte, kai ramu, tarą priduoda.
„Na aišku, rinkdamas atsisėdi kartais, biški tą, biški vynelio. Žinot, Basankėj naktį surandi ir brangių gėrimų, apie alų, maistą net nekalbu, iki bambos, – juokiasi jis. – Neseniai ėjau pro tuos konteinerius, atsidarau, žiūriu, kažkas blizga. Atsimenat, buvo „Nikon“ fotoaparatas, toks mažas išmanus, kažkada toks 1300 litų kainavo. Toks šūstras, galvojau taip išmetė, nedirba ar dar kažką. Pakroviau batareiką, dirba viskas kaip priklauso.“
O dabar taip... pasakysiu sąžiningai, užgėriau ir viskas, negaliu sustoti.
Ivanas sako – uždarbis svyruoja. Įprastą dieną, kai Palangoje prasti orai, uždirba apie 10 eurų, tačiau kai žmonių prisirenka, verslas atneša ir 40–50 eurų siekiančias pajamas.
„Tada 10–20 metrų praėjau, pilnos tašės tų skarbonkių. Zapasui (atsargai – aut. past.) turiu pasiruošęs didelius maišus, kur šimtą skarbonkių talpina, – pasidžiaugia jis ir sako, kad atsiradus taromatams gyventi tapo lengviau. – Dabar geriau, yra ir dabar stiklinių bonkių, bet stengiuosi jų neimt, kaip ir didelių bambalių. Neapsimoka. Ką, 30–40 bambalių ir jau pilnas maišas, o skarbonkės, maži buteliukai, apie 130–150 į vieną maišą.“
O kai pilni paplūdimiai, nereikia net knistis po konteinerius, žmonės patys šaukia ir paduoda jam ištuštintus butelius. O jis už tai niekada nepamiršta padėkoti ir stengiasi būti tvarkingas.
„Žinot, aš toks žmogus, kiti atvažiuoja, neuždarinėja šiukšlių dėžių, pribarsto, aš taip negaliu, man kažkaip nepriimtina taip. Atidarai, uždarai, viskas tvarkingai, arba žmogus pašaukia, paduoda, ačiū, ačiū, ponas, pasakai. O kiti nei sąžinės, nieko neturi“, – rėžia Ivanas.
Vietinių ubagėlių, anot Ivano, čia nemažai, daug benamių gyvena poromis, kaip vyras ir žmona. „Bet daugiausia atvažiuoja savaitgaliais iš Skuodo, iš Gargždų. Atvažiuoja, išvažiuoja“, – apie kasdienybę kalba jis.
Ir pats Ivanas ne visą vasarą praleidžia Palangoje, kartais grįžta pas draugus į Klaipėdą, o pernai išbandė ir naują verslą.
„Praėjusiais metais daugiausiai praleidau Smiltynėje, pats groju su armonika, o turiu draugą, jis su karieta važiuoja, jis rimtas žmogus. Jis sako, atvažiuok, pagrosi. Atvažiavau, pagrojau, žiūriu, per vieną valandą 20–25 eurus gali surinkt. Bet man čia kažkaip patogiau, tos perkėlos, dar tie orai būna prasti kartais“, – sako jis.
10–20 metrų praėjau, pilnos tašės tų skarbonkių.
Anot jo, nei poilsiautojams, nei policijai jis nekliūva, atvirkščiai, tiek vieni, tiek kiti jam kartais net padeda.
„Vietinė policija gal ir nieko, o tie, kur į komandiruotę atvažiuoja (Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai – aut. pas.), kartais padeda, sako, paimk ten bonkė, ten bonkė. Supranta gi viską.
Jeigu piktybiškai kas elgiasi, tada aišku, o šiaip tai... ką jie vaikys? Nebent jau labai apsileidęs, prigėręs, gali dar kažką padaryt, nubaust, o taip nei labai girtas, nei nieko“, – pasakoja pašnekovas.
Tiesa, jis užsimena, kad Šventojoje nėra taip lengva, tik Palangoje situacija gera, čia šiukšles renkantys savivaldybės darbuotojai net džiaugiasi benamiais, jie surenka dalį šiukšlių.
„O kaip girdėjau Šventojoj, komunalininkai patys teritorijas pasidalina ir susirenka, aršūs. Na nieko negali pasakyt, jie savo atlyginimą daro“, – kalbėjo jis.
Supranta ir meras, ir policija
Palangos meras Šarūnas Vaitkus, paklaustas apie benamius, jiems išreiškė užuojautą.
„Gyvenime niekada negali žinoti, kas gali nutikti, ir negalima nė vieno žmogaus smerkti. Šiandien esu meras, kitą dieną galiu būti benamis, gyvenime nieko negali žinoti. Niekas nieko nesmerkia, žmonės pasirinko tokį gyvenimo būdą ir jie žmonės, kaip ir visi kiti“, – kalbėjo jis.
Anot mero, anksčiau, gal prieš 7–8 metus būdavo vaizdų, kai miesto gatvėse ubagėliai išsidėliodavo visus savo daiktus, tačiau dabar jie tapo geranoriški. O ir Palangoje jų beveik nėra, dauguma vasarą atvažiuoja iš kitų miestų.
„Policija paprašo, darykit, eikit, bet nepadarykit chaoso. Bent jau kiek aš važinėju dviračiu, einu pasivaikščioti, man neįstrigo jokie sambūriai. Matau tuos žmones ir nematau jokios didelės problemos.
Raustis šiukšliadėžėje nėra gražu, bet taip yra visame pasaulyje ir drausti ar suimti žmogų už tai negalima. Gyvenimas yra neprognozuojamas. Taip yra žymiai geriau nei jis eitų vogti ar daryti dar kažką“, – sakė jis.
Apie benamius paklaustas Palangos policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas taip pat sakė nematantis didelės problemos.
„Aišku, negražu, kai benamiai visą savo sukauptą dienos turtą nešiojasi ar apsistato savo maistu, nevengia alkoholio, pradeda puotauti žmonių lankomose vietose, mes nusimatėme tuos taškus, praeiname visada.
Bet nėra buvę, kad būtų kažkokių tragedijų su jais. Natūralu, kad žmonės važiuoja ten, kur daugiau žmonių, didesnė tikimybė, kur, sakykim, geresnė gysla“, – sakė jis.
