Be to, B.Vanagas atskleidė, kaip Vytis pakeitė jo gyvenimą, kodėl yra vykdomas „Vyčio“ projektas bei ką lenktynininkas supranta, išgirdęs emigranto žodžius „o ką man davė Lietuva?“.
– Kokią svarbą Jūsų gyvenime užima Lietuvos istorija?
– Visų pirma, istorija leidžia sužinoti, iš kur ateina mūsų identitetas, vertybės. Išskirtinai istorija nesidomiu ir galbūt negalėčiau pasakyti tikslių datų, įvykių ar laikotarpių, tačiau bendras istorinių įvykių žinojimas yra be galo svarbus, nes jis leidžia suprasti, kokie mes esam.
Juokais galėčiau pasigirti, jog po „Nacionalinės ekspedicijos“ su prof. Alfredu Bumblausku sutarėme, kad įvykdžiau pusę istorijos studijų, o šiais metais, įveikus antrąją ekspedicijos dalį, mane apdovanos bakalauro diplomu.
Sugrįžtant prie Lietuvos istorijos, man patinka suvokti įvairius istorinius procesus per mūsų valstybės prizmę. Nors ir galime pasigirti didžiomis istorinėmis figūromis, tačiau pavienės asmenybės apie tautą daug nepasako.
Išvykstant į „Dakarą“ pagrindiniai valstybės asmenys mums ploja per petį ir džiaugiasi, jog parodysim Vytį pasauliui, tačiau mūsų pagrindinė misija yra parodyti Vytį lietuviams.
Ir čia aš didelę reikšmę matau Vytyje kaip mūsų tautos simbolyje. Reikėtų nepamiršti posakio, jog prasta tauta, kuri neatsimena savo istorijos arba, pozityviai perfrazavus, tik didinga tauta prisimena savo istoriją. O mes juk esame didinga tauta!
– Užsiminėte apie Vytį. Reikia pripažinti, jog Jūsų pradėta šio tautos simbolio populiarinimo banga sulaukė didžiulio pasisekimo. Vyčio vėliava plevėsuoja Lukiškių aikštėje, ją nesunkiai galime atrasti ir parduotuvių lentynose, o ledo ritulio rinktinės aprangoje taip pat atvaizduotas ne kas nors kitas, o būtent šis mūsų tautos simbolis. Kaip ir kada gimė idėja, jog reikia atgaivinti Vyčio populiarumą?
– Būtų galima pasakoti, koks aš esu protingas ir panašiai, bet einant gyvenimo keliu susitinki arba ne su tam tikrais simboliais. Mano pirma pažintis su Vyčiu (kaip ir daugelio kitų) įvyko vaikystėje.
Nuo mažų dienų mes žinome, jog tai vienas iš Lietuvos valstybės simbolių, bet nebūtinai į tai kreipėme dėmesį. Rimtesnė pažintis užsimezgė prieš beveik penkerius metus, kai vykau į pirmąjį savo gyvenimo „Dakarą“. Tuomet norėjau komandoje turėti simbolį, kuris reprezentuotų valstybę, o Vytis man visada patiko kaip tiesiog gražus paveiksliukas. Todėl Vyčiui skyrėme vietą automobilyje, kuri buvo garbinga, bet pastebimai mažesnė negu yra dabar.
O pirmasis „Dakaras“ buvo vienas didžiausių išbandymų man kaip asmenybei, tad turėjau puikią galimybę pažinti save. Išgyvenęs šį sudėtingą laikotarpį kartu su Vyčiu, pradėjau šį simbolį matyti visai kitaip. Tuomet ir prasidėjo mano kelionė su šiuo mūsų tautos simboliu bei gimė „Vyčio“ projektas, jei jį taip būtų galima pavadinti.
– Susidaro įspūdis, jog Jūsų tikslas Dakaro maratone yra ne tik geras sportinis rezultatas, bet ir Lietuvos vardo žinomumo didinimas. Kaip Jums sekasi tai įgyvendinti vykstant lenktynėms?
– Kai vykau į pirmąjį „Dakarą“, 85-90 proc. mano ambicijų buvo sportinis rezultatas, o likusieji 10 ar 15 proc. galėjo būti valstybės žinomumo didinimas. Dabar, praėjus keturiems finišams, galiu pasakyti, jog šis maratonas didžiąją dalimi yra socialinis projektas.
Mūsų sportinės ambicijos niekur nedingo, tačiau dabar jos sudaro tik apie 25 proc. galutinio tikslo. Dar 5 proc. sudaro valstybės žinomumo didinimas, o likusieji 70 proc. yra socialinis projektas, kuris yra skirtas valstybei, valstybės žmonėms.
Išvykstant į „Dakarą“ pagrindiniai valstybės asmenys mums ploja per petį ir džiaugiasi, jog parodysim Vytį pasauliui, tačiau mūsų pagrindinė misija yra parodyti Vytį lietuviams. Manau, jog mums puikiai sekasi, nes pagal oficialią statistiką „Dakaras“ yra įdomus 70 proc. Lietuvos gyventojų, tuo tarpu krepšinis domina tik 55 proc. tautiečių. Tad mūsų tikslas yra pasiekti, kad matydami šitą simbolį lietuviai patys pradėtų jį naudoti, pasąmoningai su juo tapatintųsi.
– O kodėl, manote, lietuviams reikėtų tapatintis su Vyčiu?
– Žvelgdamas į Vytį matau, jog tai veržli, profesionali ir turinti aiškią kryptį asmenybė. Jo profesionalumą išduoda tai, jog jis naudojasi įrankiais: žirgas, kalavijas, skydas, šarvai, – visa tai yra profesionalumo požymiai.
Turint Vyčio geną, yra labai svarbu suteikti gerus vertybinius pagrindus jaunimui ugdant juos nuo mažų dienų. Simboliai yra stipri jėga ir dažnai mes net nesusimąstome, kokį didžiulį poveikį šie simboliai mums daro.
Mums reikia suvokti, jog valstybė ir jos įvaizdis sukuriami žmonių dėka. Juk viską, ką mes turime, išskyrus gamtą, kuri yra duota, žmonės sukuria patys. Tad mes, tapatindamiesi su simboliu, kuris istoriškai egzistuoja virš 600 metų, tapsime žmonėmis, kurie perims Vyčio savybes ir ves valstybę į priekį.
Vytis yra lyderis iš prigimties, o jei lyderystė tavyje yra įgimta, tai tu lyderis būsi visur: moksle, sporte, versle, galų gale lyderis tu būsi ir kalėjime, ir tarp kontrabandininkų.
Nors paminėjau labai skirtingas situacijas, tačiau tų žmonių pasirinkimą, kur būti lyderiais, lėmė skirtinga juos supanti vertybinė aplinka. Todėl, turint Vyčio geną, yra labai svarbu suteikti gerus vertybinius pagrindus jaunimui ugdant juos nuo mažų dienų. Simboliai yra stipri jėga ir dažnai mes net nesusimąstome, kokį didžiulį poveikį šie simboliai mums daro. Mes manome, jog Vytis yra kelrodė žvaigždė, todėl ir vykdome šitą projektą.
– Užsiminėte apie jaunimo ugdymą. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų ugdyti pilietiškas asmenybes?
– Yra posakis, jog jeigu valstybė nestato mokyklų, tuomet stato ligonines ir kalėjimus. Aš manau, kad tinkamas mąstymas kaip ir meno suvokimas yra ugdomas dalykas. O tuo turi rūpintis visi: tėvai, valstybė, visuomenė.
Visų mūsų tikslas turi būti išsiugdyti sau tinkamą pilietį, todėl turime turėti konkretų, o ne deklaratyvų planą. Aš pats stengiuosi prie to prisidėti ir bendravime su jaunimu matau didelę prasmę. Dažnais atvejais žmonės neturi savo nuomonės ir valstybiškai pradeda mąstyti tik užaugę iki tam tikro lygmens.
Todėl visame pasaulyje labai svarbūs yra visuomenės nuomonės formuotojai, kurie suteikia galimybę žmonėms perimti tam tikras idėjas ir nuomones. Jei žmonės, šiuo atveju jaunimas, tuo pasinaudoja, jau nėra blogai. O visą kita įvyks pakeliui.
– Ar mes esame pakankamai pilietiška tauta?
– Manau, jog tai keičiasi pakankamai dramatiškai. Mes turime tikrai daug iššūkių, bet, kaip jau sakiau, viskas priklauso nuo to, kokią jaunąją kartą užauginsime. Deja, pastebiu kadencinio mąstymo dėsningumą, kai nepriimami ilgalaikiai sprendimai, nes bijoma, jog rezultatą gali gauti kažkas kitas.
Kai šį mąstymą pakeisime į svarbų, įvyks didieji pokyčiai. Deja, bet keturių metų laikotarpis yra per trumpas pakeisti žmonių mąstyseną, o dažnai dėl efektyvumo stokos nepasiekiame ir to, ko galėtume pasiekti. Dažnai užsiimame skubiais reikalais, bet retai kada pirmenybę teikiame svarbiems.
– O ar Jūs pats visada jautėte didelę meilę Tėvynei? Galbūt buvo maištingo gyvenimo tarpsnis, kai Tėvynė neatrodė tokia svarbi?
– Negalėčiau pasakyti, jog jaučiau tokią didelę meilę kaip dabar. Ko gero, man gyvenime yra reikalingi tam tikri paaiškinimai. Su Vyčiu man daug kas paaiškėjo. Po to, kai su šiuo simboliu susigyvenau, jis stipriai pakeitė mano sampratą. Bet nebūtų galima teigti, jog Tėvynė man nerūpėjo, tiesiog apie tai nesusimąstydavau.
Juk čia sąmoningumo reikalas. Žodžio „patriotiškumas“ stengiuosi nenaudoti, nes mes jį sugadinome, kai pradėjome vartoti visomis įmanomomis progomis. Dabar jį pakeičiau žodžių junginiu „valstybiškas mąstymas“. Šią sąvoką laikau subrendusių žmonių reikalu. Kai iš lietuvių išgirstu, kad jie emigruoja, nes Lietuva jiems nieko nedavė, suprantu, jog tie individai nesuvokia, kaip veikia šalis.
Stipri valstybė yra ta, kurios piliečiai yra daugiau duodantys negu gaunantys. Būtent taip viskas veikia. Valstybė esame mes, tie, kurie padaro ją tokia, kokia ji yra ir kurioje mes galime būti savimi. Tad valstybė nėra ta įstaiga, kuri turi kažką duoti. Tai – identiteto klausimas. Taip, valstybė dirba su tam tikromis socialinėmis žmonių grupėmis, bet mes savo šalyje galėsime gerai gyventi tik tada, kai duosime daugiau naudos negu gausime patys.
– Dažnas jaunas žmogus teigia, jog perspektyvų Lietuvoje nėra, nemaža dalis visuomenės būdama tokioje aplinkoje automatiškai pradeda tuo tikėti. Tokį požiūrį atspindi ir didžiuliai emigracijos mastai. Tačiau Jūs esate vienas iš pavyzdžių, kurie įrodo, jog ir Lietuvoje galima tapti sėkmingu. Kaip manote, ko reikia, jog taptum sėkmingu žmogumi savo šalyje bei netektų emigruoti ir ieškoti laimės svetur?
Valstybė dirba su tam tikromis socialinėmis žmonių grupėmis, bet mes savo šalyje galėsime gerai gyventi tik tada, kai duosime daugiau naudos negu gausime patys.
– Visų pirma, emigruojantys tiesiog išveža raumenų jėgą į ekonomiškai išsivysčiusias šalis ir brangiau parduoda savo rankas, kurios nebūtinai yra ir profesionalios.
Norint įdomiai, gerai ir oriai gyventi reikėtų žinoti keletą principų. Visų pirma, reikalingos kompetencijos, kurios padaro tave specialistu. Tai skamba ganėtinai abstrakčiai, tačiau egzistuoja labai elementari 10 tūkstančių valandų taisyklė.
Ši taisyklė ateina iš rytų filosofijos ir teigia, jog jei 10 tūkstančių valandų nuoširdžiai domėsiesi kaip galima siauresne sritimi, tuomet tu suprasi, jog dar daug ko nežinai, tačiau aplinkiniai tave pradės vadinti meistru arba profesionalu, specialistu.
Antras labai svarbus dalykas, norint tapti sėkmingu, yra užsispyrimas. Stanfordo universiteto mokslininkai padarė milžinišką tyrimą ieškodami sėkmės formulės pagrindinių ingredientų. Jų rezultatas mane nustebino: tyrimo metu gauta proporcija, kuri teigia, jog didžiausia sėkmės sudedamoji dalis yra ne intelektas, mentalitetas ar žinios, kaip gali pasirodyti, bet būtent užsispyrimas. Manau, jog žinant šiuos du dėmenis, tikrai galima įdomiai ir oriai gyventi savoje rinkoje.
Interviu ciklas „Mums ne tas pats“ yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto III kurso studento Giedriaus Leskausko studijų projektas, kurio tikslas atkreipti visuomenės dėmesį į istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo svarbą šiandieniame pasaulyje.