Skiriamasis bruožas – trynės
Savo vardo metus nelaisvėje gyvenančios beždžionės pasitinka ypatingai. Šaltą, bet saulėtą, gruodžio 29 dienos rytą jų narve – dovanėlės. Spalvingose dėžėse paslėpti vaisiai, daržovės, aplink – sausainių virtinė. 14 prie šilumos pratusių letenėlių ima tipsenti sniegu. Išleistoms į lauką, beždžionėlėms šalta. Tačiau ko neiškęsi dėl gardesnio kąsnio. Ant eglutės puikuosi skanūs žaisliukai: duonos riekės, morkos, obuoliai, apelsinai. Tačiau labiausiai šie gyvūnai, anot A.Grebliauskienės, dievina vynuoges. Sverdami po 25-30 kg, anubiai perdien suėda po 2,2 kg ėdalo.
Staiga dėl kelių sausainiukų narvo kampe kyla barnis: anubių gaujos vadas Jonas susipliekia su vis dažniau prieš jį stoti bandančiu bręstančiu patinėliu paaugliu. Senolė Ūla, gyvenanti zoologijos sode nuo 1991 metų, viską stebi iš šalies. Patartis ir išmintis, kaip ir žmogui, ateina su amžiumi. Iš viso anubių Kaune – septyni.
Praėjus 15 minučių, jie jau ima rikiuotis šalia durelių, pro kurias patenkama į vidinį aptvarą. Kaip teigia A.Grebliauskienė, nesulaukusios tuoj pat jų atsiveriant, jos ima pykti, belsti pirštais. Tačiau labiausiai anubiai išsiskiria savo ryškiai raudonais užpakaliais, vadinamais trynėmis. Tai – atpažinimo ženklas. Laisvėje braudamosi pro brūzgynus, tik taip viena beždžionė pamato kitą.
Daug judėjimo ir jokių nuoskaudų
Kad nebūtų liūdna, anubiams organizuojamos įvairiausios užduotys: į drožles pripilama saulėgrąžų, maistas paslepiamas drevėse, paduodamas užkimštas butelis su vabzdžiais ar šieno kupeta, pilna didelių tarakonų.
„Nė vienas nepabėga. Visi būna surasti. O ir kamštuką jie greitai suvokia, kaip atsukti. Vienas kitą stebi, kopijuoja. Visa tai reikalinga tam, kad pratintume, kaip ir gamtoje, ieškoti maisto“, – teigė A.Grebliauskienė.
Norint, jog 2016-ieji būtų sėkmingi, anot jos, reikia mokėti įtikti tų metų simboliui. O norint įtikti, reikia būti tokiems pat, kaip jie. Nors anubiai dažnai supyksta, tačiau greitai ir susitaiko.
„Iš beždžionių galėtume pasimokyti optimizmo ir linksmumo. Štai kapucinų lūpų kampučiai užsilenkę į viršų. Atrodo, kad jie visą laiką šypsosi. Tad žmonėms kitąmet reikia labai daug šypsotis. Be to, beždžionės – labai aktyvūs ir judrūs gyvūnai, tad privalu judėti, sportuoti, būti žaismingiems. Susipykus, išmokti greitai susitaikyti, atleisti. Jos yra ir protingi, sumanūs gyvūnai. Juk tai – mūsų protėviai“, – patikino Lietuvos zoologijos sodo darbuotoja.
Kapucinai – mimikų karaliai
Kitame aptveria šėlioja kapucinai, priklausantys primatų būriui bei kabiauodegių beždžionių šeimai. Pasak Lietuvos zoologijos sodo edukologės Erikos Bašinskaitės, šie gyvūnai labai džiaugsmingi ir smalsūs, moka naudotis įvairiais įrankiais.
Visų kapucinų mitybos pagrindas yra vaisiai, vabzdžiai, bet nelaisvėje jie tampa visaėdžiais. Be to, jie geba parodyti emocijas – džiaugsmą, liūdesį, ilgesį. Gali kilnoti antakiukus, šiepti dantukus, todėl nesudėtinga suprasti, kada jie pyksta, domisi ar smalsauja.
Šios beždžionės turi išskirtinius išvaizdos bruožus – kūnas, galūnės ir uodega tamsiai ruda arba juoda, o snukutis, kaklas ir krūtinė šviesi, viršugalvis juodas, tarsi tamsus „kapišonas“ uždėtas ant rusvo apsiausto.
Kartais pasitaiko įvairių genetinių mutacijų. Taip nutiko ir Lietuvos zoologijos sode gyvenančiam Apelsinukui, kurio kailiuko spalva skiriasi nuo jo giminaičių, – ji daug ryškesnė. Tai tikrasis ateinančių metų simbolis – auksinis beždžioniukas.
„Apelsinui būtų labai sunku išgyventi laukinėje gamtoje – Brazilijos kalnuotose miškingose srityse, nes jis neturi maskuojamosios spalvos ir būtų labai lengvai pastebimas grobis plėšrūnams. Jam pasisekė, jog gimė zoologijos sode“, – įsitikinusi E.Bašinskaitė.
Lietuvos zoologijos sode gyvena keturi kapucinai. Patelės vardas Širdelė, nes vos tik atvykusi į zoologijos sodą prieš daugiau nei 20 metų, pridėdavo savo priekinę kojytę prie širdies. Kartais ir dabar taip elgiasi norėdama, jog į ją atkreiptų dėmesį. Kartu su patele gyvena patinėlis Tėtukas, kuris yra šeimos galva, nes jis – Apelsinuko bei jaunėlio Munčio tėtis.
Visi gyvena drauge, išskyrus Muntį, kuriam reikalinga ypatinga priežiūra, nes jis serga cukriniu diabetu dėl dažnai lankytojų duodamų vaišių, kurios laukinių gyvūnų organizmams labai kenkia bei sukelia ligas. Tačiau, nepaisant sveikatos problemų, šis beždžioniukas yra tikra zoologijos sodo žvaigždė.
Tamarinukų jaunikliais rūpinasi patinai
Nuo pat gimimo tamarinukais, kaip bebūtų keista, rūpinasi tėčiai.
Trečiųjų zoologijos sodo beždžionių – tamarinų – gyvenimas verda šiltame aptvarėlyje. Jame nuolat palaikoma drėgmė bei 22 laipsnių šiluma. Iš viso jų – dešimt.
Mažiausieji du gaujos nariai pasaulį išvydo spalio 6-ąją. Nuo pat gimimo tamarinukais, kaip bebūtų keista, rūpinasi tėčiai. Išlaižo jų kailį, saugoja, nešioja, netgi kartu miega. Į mamų rankas jie patenka tik maitinimo metu. Lietuvos zoologijos sode gimusiais tamarinukais rūpinasi senelis, gaujos vyriausiasis.
„Ateinančiais metais beždžionėms skirsime didesnį dėmesį. Juk tai jų metai. Štai ir šiemet jos gavo dovanų: anubiai Naujus metus pasitinka ypatingai – su vaišėmis ir žaidimais bei renovuotu aptvaru“, – patikino A.Grebliauskienė.
Lietuvos zoologijos sodas kviečia pradėti Naujuosius nuo apsilankymo zoologijos sode ir pažinties su jame gyvenančiomis beždžionėlėmis – Naujųjų metų simboliu.
