Dabar ji daugiau laiko skiria originaliems rankų dirbiniams, bet anksčiau dėmesį traukė dėl neįprastos šeimos, o daug kam − ir neįprastos gyvenimo vietos. Diplomuota kriminologė prieš dešimtmetį išgarsėjo ne tik kaip žmogaus, ypač − seksualinių mažumų, teisių aktyvistė, bet ir viešumoje neslepiama biseksualia orientacija.
Tačiau būtent pastaroji yra bene didžiausias A.Polujanovos širdies skausmas. Mat jai atrodo, kad kaip tik šie LGBT+ bendruomenės atstovai − biseksualai − kitiems atrodo kitokie. Todėl jauna moteris dažnai pasisako, kas esanti, taip norėdama kitus supažindinti su galbūt pirmu biseksualiu asmeniu ar seksualinių mažumų apskritai atstovu.
Esu biseksuali. Man visada atrodė, kad į šią bendruomenės dalį žiūrima kitaip.
Taip, jos manymu, mažės stereotipų ir baubų, lydinčių šią visuomenės dalį. Kad tai veikia, rodo gyvenimas kaime − kaimynai neužgaulioja ir nesudaro progų jaustis nemaloniai. Mažoje bendruomenėje būtų sunku nepriimti žmogaus, koks jis yra.
LGBT − lyg VKŠP?
Savo patirtimis ir įžvalgomis apie dalį LGBT+ žmonių, kuriems priklauso, A.Polujanova dalijosi parlamente surengtoje diskusijoje „LBTQ+ balsai Seime“.
„Esu biseksuali. Man visada atrodė, kad į šią bendruomenės dalį žiūrima kitaip“, − taip trumpai ir konkrečiai savo kalbą pradėjo žmogaus teisių aktyvistė.
Viena iš taip verčiančių galvoti priežasčių buvo magistro darbas, kurį A.Polujanova baigė rašyti 2012 m.
-
Lietuvė dviejų dukrų mama: „Mano duktė biseksuali – myliu ir ją, ir jos partnerę“
-
„Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis: homoseksualumas ar biseksualumas nėra psichikos sutrikimas
-
Londone atidarytas pirmasis Britanijoje LGBTQ+ muziejus
-
„Vaikų linija“ kviečia stabdyti neapykantą prieš LGBTQ+ paauglius
Jame Vilniaus universiteteto studentė analizavo antrinę viktimizaciją − neigiamus padarinius, kurie dažniausiai atsiranda dėl netinkamai, ne laiku panaudotų priemonių reaguojant į nusikaltimą patyrusį asmenį.
Tai yra, pavyzdžiui, normalios aukos reakcijos į traumuojantį įvykį kritika: juokavimas, dvasinių išgyvenimų menkinimas, aukos veiksmų ar jausmų racionalizavimas, procedūrinis neteisingumas, homofobiški įstatymai.
Darbe buvo nemažai kalbama apie neapykantos nusikaltimus, tad ne kartą panaudota santrumpa LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai).
Parodžiusi juodraštį dėstytojui, magistrantė sulaukė klausimo: „Aliona, kodėl vartoji tokį akronimą? Lyg vilniečius, kauniečius, šiauliečius ir panevėžiečius sumestume į vieną grupę ir sakytume: VKŠP.“
A.Polujanova negalėjo patikėti savo ausimis − dėstytojui trumpinyje LGBT tebuvo tiek prasmės. Tuo metu mergina dar nebuvo atsiskleidusi nei tėvams, nei universitete, tad negalėjo „išpilti širdies ant stalo“ ir pareikšti, kaip šios raidės jai rūpi.
Vėliau gyvenime vis apimdavo abejonė, ar „raidė B“ tikrai priklauso seksualinėms mažumoms, apie kurias daug kalbama viešumoje.
Ji prisiminė, kad 2013 m., netrukus po studijų darbindamasi Lietuvos gėjų lygoje (LGL), paminėjo esanti biseksuali, todėl jai labai rūpi visi dalykai, apie kuriuos kalbama organizacijoje. Iš kolegomis tapusių žmonių po kurio laiko sužinojo, kad anuomet šie mažai suprato, kodėl ji tai paminėjo, ką tai turi bendro su LGL, kodėl tai išvis reikšminga.
Taip pat skaitykite: JAV lietuvis turėjo daugiau drąsos būti netoli pučo nei mamai pasakyti esąs gėjus
Lankantis JAV ir kalbantis su studentais apėmė nuostaba, kodėl amerikiečiai siauriausią kategoriją – gėjus – pavertė umbrella term (angl. „skėtiniu terminu“).
Nors iš pradžių šis žodis, angliškai reiškiantis „nerūpestingas, linksmas, ryškus efektingas“ reiškė išskirtinai homoseksualų vyrą, ilgainiui jis ėmė reikšti homoseksualų žmogų apskritai, net įgavo įžeidžiantį atspalvį.
A.Polujanova atviravo ne kartą pakliuvusi į tokias situacijas, kaip su dėstytoju.
Pavyzdžiui, kartą kalbėjo su žmogaus teisių aktyviste lesbiete, pasakojo esanti LGBT bendruomenės dalis. Nevyriausybinės organizacijos atstovė sureagavo, kad to, ką jie daro, labiau reikia lesbietėms ir gėjams, „viską sutvarkysime, kaip turi būti, paskui galėsime pakalbėti apie bi ir trans dalykus“.
Žmonės atrodė laimingi mane pamatę, jie maloniai su manimi šnekučiavosi.
„Suprantu, kad dega partnerystė, santuoka, kad jums labiau reikia santuokos, ne partnerystės, kuri yra alternatyva, o civilinė sąjunga yra alternatyva alternatyvai, − kalbėjo diskusijos dalyvė. − Man išvis smegenys sprogsta galvojant apie tai.
Bet yra kiti dalykai, kurie svarbūs individui. LGBT bendruomenės bendrumą matau ne tame, kas su kuo miega ir kas kam patinka, o tame, kad mes − visi ne hetero − susiduriame su išoriniu pasauliu, kuris mus vertina kitaip.“
Ieškojo juodaodžio, rado biseksualę
A.Polujanovos situacija − dar unikalesnė. Jauna moteris su šeima išsikraustė į, pasak jos, „visišką kaimą, kur nėra net bažnyčios“. Todėl nieko keisto, kad atokiai apsigyvenusi žinoma žmogaus teisių aktyvistė ir dar biseksualė su juodaodžiu vyru sulaukė dėmesio. Ir ne vien naujoje gyvenamoje vietoje.
Netrukus naujakurių kieme pasirodė vyras, kuris esą kišenėje slėpė diktofoną ir ėmė uždavinėti klausimus. „Nebuvo pirmas kartas, kai daviau interviu, tik pirmą kartą tokiomis šlykščiomis sąlygomis.
Maždaug: ateisiu ir prigausiu − juodaodis, kažkokia lesbietė… Nes biseksualumas kai kurių žmonių galvose neegzistuoja. Uždavė įvairių klausimų, kurie niekaip nesusiję su seksualine orientacija. Daugiau buvo sensacija, kad vyras juodaodis ir atsikraustė į kaimą.
Papasakokite, kaip visi rasistai ant jo varo. Ieškojo vyras įdomaus straipsnio… Paskui, matyt, paguglino ir pusė straipsnio buvo apie tai, kad biseksualė ir juodaodis atsikraustė į kaimą. Wow! Man atrodo, jis jautėsi lyg aukso puodą radęs, buvo toks super straipsnis. Man skambino tėvai, tėvams skambino jų draugai“, − prisimindama tas dienas, A.Polujanova garsiai juokėsi.
Jos žodžiais, kaime žmonėms tenka bendrauti − būtų sunku išvengti kaimyno, klasioko mamos, žmogaus, kuris atėjo į biblioteką, todėl nebendrauti su kažkuo vien dėl to, kad jis ar ji yra biseksualus, neišeitų: „Man atrodo, žmonės patys supranta, kad būtų nesąmonė.
Galiu būti geriausiu biseksualaus žmogaus pavyzdžiu. Ir nuo tada jie jau nebe taip bijos biseksualių žmonių.
Nieko panašaus nepatyriau. Jei žmonės nori ką nors blogo pasakyti, tiesiog nesako, negirdžiu tų dalykų. Buvo blogų komentarų po straipsniu, bet nieko blogo neišgirdau tiesiai į akis. Tuo labai džiaugiausi.
Tačiau buvo daug palaikymo. Nebuvo „Aliona, valio, tu esi biseksuali!“, bet žmonės atrodė laimingi mane pamatę, jie maloniai su manimi šnekučiavosi. Jaučiau, kad man nėra šlykštu būti toje bendruomenėje ir jiems nėra šlykštu, kad aš esu tokia.
Ne tik nuo tos dienos, bet jau seniai įsivaizdavau, kad buvimas atviru yra aktyvizmo forma, kurią galiu taikyti. Galiu bet kada ateiti į naują grupę žmonių ir pasakyti: esu biseksuali. Ir nuo dabar jie pažinos bent vieną biseksualų žmogų.
Arba, jei nepažįsta lesbiečių, gėjų ir translyčių žmonių, bent vieną LGBT bendruomenės žmogų. Aš tuomet galiu būti geriausiu biseksualaus žmogaus pavyzdžiu, kokį tik jie sutiks gyvenime. Ir nuo tada jie jau nebe taip bijos biseksualių žmonių ar kurių kitokia lytinė orientacija ar tapatybė.“
A.Polujanovai tenka bendrauti su žmonėmis, kurie ne viską apie ją žino, tad kartais pradeda aiškinti, pavyzdžiui, kad „gėjai man netrukdo, bet eitynių nesuprantu, ko jie čia vaikšto ir reklamuojasi“.
Ji iškart pašnekovą stabdo ir taria: „Pala, jei dabar kalbame apie TUOS žmones, kalbame ir apie mane, aš esu TIE žmonės, apie kuriuos norite norite pasakyti kažką labai blogo. Gerai pagalvokime, ar norime eiti ten. Žmonės nenori į akis pasakyti visų tų dalykų, kuriuos skaitome komentaruose.“
Kaime atrado verpimą
Apie savo, kaip biseksualės, patirtį A.Polujanova atvirai yra pasakojusi ne viename renginyje. Tai ji daro, be kita ko, ir dėl to, kad viešai dažniausiai kalbama apie dvi seksualines orientacijas – heteroseksualią ir homoseksualią, o apie biseksualumą užsimenama retai arba jis visai užmirštamas.
Gajūs stereotipai ir visuomenėje paplitusi monoseksistinė kultūra lemia tai, jog iš visų LGBT žmonių rečiausiai atsiskleidžia būtent biseksualai.
Neabejoju, jog mano vaikui teks atsiimti už viską: mano aktyvizmą, atvirą biseksualumą, už odos spalvą, mano su vyru sprendimą gyventi Lietuvos provincijoje.
Skaudžiausia, pasak jos, būna tada, kai žmonės, kvestionuodami atsiskleidimo svarbą, klausia: „Kodėl tu man tai sakai?“
„Biseksualumas – žmogaus potencialas, leidžiantis romantiniais ar seksualiniais sumetimais domėtis daugiau nei vienos lyties žmonėmis. Nebūtinai tuo pačiu metu, nebūtinai ta pačia apimtimi, ir nebūtinai tuo pačiu būdu“, – gyvosios dokumentikos spektaklyje „Įvairovės balsai“ yra pasakojusi A.Polujanova.
Per diskusiją minėtas straipsnis buvo parašytas po to, kai prieš keletą metų ji su afroamerikiečiu vyru Jermainu White‘u, kuris paliko tarnybą JAV kariuomenėje, dukra ir dviem katėmis persikraustė į Anykščių rajono pakraštyje esantį Kunigiškių kaimą.
A.Polujanova neslėpė, kad šis sprendimas nebuvo priimtas lengva širdimi: „Neabejoju, jog mano vaikui teks atsiimti už viską: mano aktyvizmą, atvirą biseksualumą, už odos spalvą, mano su vyru sprendimą gyventi Lietuvos provincijoje.“
Bet gyvenimas kaime jai leido ne tik skleisti žmonėms idėjas apie žmogaus teises, bet atrasti ir naują veiklą − verpimą. Jau anksčiau laisvalaikiu mėgusi megzti, jauna moteris susidomėjo verpimu ir įsigijo ratelį bei karštuvą. Pasivadinusi Verpėja mėlynais plaukais, šiandien ji mezga iš pačios susiverptų unikalių siūlų, taip pat jais siuvinėja.
