„Pamačiau bizonus ir pagalvojau – gal čia tai“, – juokiasi Anna, kai jos visureigiu važiuojame į laukus pasižiūrėti jų šeimai priklausančių bizonų bandos.
Pėsčiomis neprieisi
Anna tvirtina, kad be šio automobilio tos vietos, kur ganosi banda, nepasiektume – tenka važiuoti per laukus, vietomis pažliugusius, tad tai tikrai ne tas kelias, kuriuo gali važinėtis miesto mašina. Ir pėsčiomis iki bizonų nepriartėsi, jie čia gyvena tarsi laisvėje, tad nėra prijaukinti, nors ir atrodo pakankamai romūs.
Ganyklos aptvertos dviguba tvora – metaline ir dar elektriniu piemeniu. Įvažiavimai uždaryti tvirtais vartais. Kaip sako Anna, tokia apsauga būtina, nes tai dideli gyvūnai, nežinia, kokios pasekmės galėtų grėsti, jeigu jiems pavyktų išsiveržti į laisvę.
„Buvo du kartus ištrūkę – vienas patinas supyko ant kito, susirėmė ir vieną išmetė kitapus tvoros. Tada jau tas labai norėjo grįžti atgal pas kitus“, – važiuodama pasakoja Anna.
Žiūrint į bizonus per automobilio langą, atrodo, kad jiems nerūpi – vis dėlto, kai apsukame ratuką aplink gulinčius, besiilsinčius galvijus ir sustojame vėl kitoje pusėje, vienas kitas sunerimsta. O vienas patinas atsistoja ir prieina arčiau. Matyt, įsitikinti, kad grėsmės nekeliame ir patys tinkamai įvertiname aplinkybes. Automobilyje pasigirsta garsus juokas, kai priekiniai langai skubiai užsidaro, nors dėl geresnių kadrų fotografai juos buvo pravėrę.