Blovieščius yra gerokai primiršta šventė, tačiau kadaise ji buvo tokia pat svarbi kaip ir Užgavėnės. Etnologų teigimu, kiekvienas gamtos virsmas buvo gyvybiškai svarbus – nuo to priklausė derlius, gyvulių sveikata. O nuo jų – išgyvenimas.
Ilgainiui Blovieščius iš gamtos virsmo šventės tapo krikščioniška Mergelės Marijos apreiškimo švente. Iki šiol yra likę gyvų Gandrinių papročių – nuo Blovieščiaus iki balandžio 9 dienos niekam nieko negalima skolinti. Jei kas paskolinta – susigrąžinti.
Nuo Blovieščiaus iki balandžio 9 dienos nieko negalima skolinti ar skolintis.
Sakoma, jei paskolinsi, tais metais gali susirgti gyvuliai.
Istoriniai šaltiniai mini, kad dar iki XIX amžiaus Lietuvoje per Blovieščių buvo rengiamos didžiulės vaišės.
Žmonės eidavo vienas pas kitą į svečius, vaidindami gandrus, aukštai kilnodami kojas.
Tą dieną kepdavo kanapinius pyragėlius, kuriuos vadino gandro pyragu.
Vyrai rituališkai apžiūrėdavo laukus – kad javai gerai sudygtų. Jei višta perėdavo, kiaušinių nebuvo galima net pirštu priliesti. Tuomet viščiukai išsiris sveiki.
Iki šiol likęs posakis, kad parskrisdamas gandras parneša kielę, o ši išspardo paskutinius žiemos ledus.
Nuotraukose galima pasigrožėti gandrų gausybe, kuria pasižymi šiaurinė Prancūzija. Nacionalinis Lietuvos paukštis ant platanų peri gerokai gausiau, nei ant mūsų sodybų stogų. Gandrai čia mielai laikomi ir zoologijos soduose.