Ji juokiasi iš stereotipų, kad lėktuvai – vyrų reikalas, ir, lyg jai būtų negana keleivinio orlaivio, laisvalaikiu mėgsta viražus danguje raityti dar ir akrobatinio skraidymo lėktuvu.
Pradėjo nuo sklandytuvų
Didelių – patį dangų siekiančių – ambicijų 31–erių Lina turėjo nuo vaikystės, kai ėmė dairytis aukštyn. Paklausta, ar norėtų savo lėktuvo, ji nedvejodama atšovė: „Taip! Taip! Ir lėktuvo, ir dar vieno, ir kosminės stoties!“ Dabar moteris pilotuoja „Boeing 737“, bet gražiausias iš keleivinių orlaivių – „Boeing 747“, be kurio pavadinimo neapsieina net jos elektroninio pašto adresas.
Kiek save pamena, L.Malakauskaitei visada patikdavo stebėti milijonus naktį spindinčių žvaigždžių – užsisvajojus laikas tarytum sustodavo. Paauglystėje dėmesį vis patraukdavo pilotažinių lėktuvų dūzgezys S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome, kur kartais nulėkdavo ištrūkusi iš pamokų, ar praskrendančių lėktuvų danguje paliekamos baltos juostos. Kada pati sės prie vairalazdžių, buvo tik laiko klausimas. Pradėjo nuo sklandytuvų Pociūnų aerodrome.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Malakauskaitė |
„Fantastiškai geras! – taip pirmą skrydį prisiminė pašnekovė. – Tikslus ir gražus. Pirmas savarankiškas skrydis vyko Pociūnų aerodrome su sklandytuvu „L–13 Blanik“. Buvau tokia laiminga! Tiesa, antras tūpimas taip gerai jau nepavyko – padariau vadinamąjį „ožį“ (kai sklandytuvas, palietęs žemę, vėl pakyla į orą ir nutupia tik iš antro karto, – red. past.). Bet apskritai vasaros Pociūnuose buvo nuostabios.“
Lina nedvejodama padavė dokumentus į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą, kur buvo vienintelė mergina grupėje. Pilotė tikino, kad studijos nebuvo sunkios, o smagiausia ir įdomiausia jų dalis buvo skraidymo praktikos Kyviškių aeorodrome.
Pirmoji oro linijų pilotė
Epitetas „vienintelė“ Liną lydėjo ir pradėjus dirbti bendrovėje „flyLAL – Lithuanian Airlines“, kur L.Malakauskaitė buvo pirmoji pilotė moteris. Čia pradėjo skraidyti „Saab2000“. Pakeltų antakių ar priešiškumo – ką tokia jauna mergina sugebės – nesulaukė.
„Pradžia buvo labai intensyvi, įdomi ir sėkminga, – prisiminė ji. – Visas kolektyvas sutiko draugiškai. Sulaukiau didelio instruktorių palaikymo, esu jiems už tai dėkinga. Tuo metu skrydžių grafikas buvo ne toks intensyvus kaip dabar, tad buvo palyginti lengva. Dabar pradedantiesiems daug sunkiau.“
Šiuo metu pilotė, savo sąskaitoje turinti apie 3 tūkst. valandų skrydžių, dirba užsienio kompanijoje. Ji skraido ir vos pusvalandžio trukmės maršrutais iš Rygos į Vilnių ar Taliną, ir ilgesniais iki kitų Europos miestų, ir užtrunkančiais ilgiau nei 4 valandas – į Egiptą, Užkaukazę ar Uzbekistaną.
Neapsiriboti keturiais ratais
Nejau moteriai neužtenka keturių ratų ant žemės? „Ne tik moterims, bet ir visiems žmonėms nereikėtų savęs apriboti keturiais ratais ar keturiais kampais, – juokdamasi siūlė pašnekovė. – Siūlau pabandyti akrobatinį skrydį – suprasite, apie ką kalbu.“
„Ne tik moterims, bet ir visiems žmonėms nereikėtų savęs apriboti keturiais ratais ar keturiais kampais.“
L.Malakauskaitė siekia paauglystės svajonės – mokosi pilotuoti „Jak 52“, atlikti juo įvairius triukus ore. Lakūnė kartą yra laimėjusi moterų akrobatinio skraidymo varžybas. „Lietuvoje vis dar stipri pilotažo bazė, dirba profesonalūs instruktoriai, tad jo mokytis būtina. Juokauju, kad pilotažas įaugęs man į kraują. Galų gale naudinga patobulinti įgūdžius, pilotuodamas keleivinį lėktuvą to lengvai nepadarysi.“
Oro linijų pilotėmis dabar dirba vos trys lietuvės. „Labai laukiu, kad jų padaugėtų bent iki dešimties. Visada skatinu merginas drąsiau įgyvendinti savo svajones, mažiau kreipti dėmesį į kitų nuomonę ir užtikrintai siekti tikslų“, – sako L.Malakauskaitė.
Pasiūlyti Lina gali mažų mažiausiai fantastiškus vaizdus aplink: giedrą dieną platus kraštovaizdis atsiveria lyg ant delno, debesuotą apačioje nusidriekia tarytum sniego kilimas, o dangus nuolat keičiasi.
„Mūsų biuras nors ir mažas, bet su pačiu geriausiu vaizdu pasaulyje! – gyrė pilotė. – Darbu tai vadinu tik pavargusi, bet šiaip tai tiesiog skraidymas. Jis suteikia kitokį laiko ir erdvės suvokimą, daug naujų pažinčių su įdomiais žmonėmis. Pastebėjau, kad pilotai dažniau būna gerai nusiteikę. Kad ir kokie pilki bei niūrūs mūsų žiemos mėnesiai, pakilę mes mėgaujamies saulės spinduliais.
Daug skraidant ir atstumai pasidaro trumpesni, ir pasaulis mažesnis. Pavyzdžiui, naktį skrisdamas virš Lietuvos vienu metu matai visus didžiuosius jos miestus ir Rygą. Suvoki, kokie esame maži, kaip turime vienas kitą saugoti ir mylėti.“
Manikiūras – irgi svarbus
Nauji pažįstami nudžiunga sutikę pilotę, bet netrukus nuliūsta – nuolaidų bilietams negalės gauti. Žinoma, dauguma nustemba sužinoję, kad Lina – pilotė.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Malakauskaitė |
„Mūsų galvose yra milijonas stereotipų: kas ką turi veikti ir kaip atrodyti. O čia pamato merginą su megztuku ir džinsais, į miesto centrą atvažiavusią riedlente ar dviračiu…“, – juokiasi L.Malakauskaitė.
Užtat draugams ir artimiesiems Linos užsiėmimas nuostabos nekelia, priešingai, vadina ją šaunuole ir laukia, kad sutaptų skrydžiai. Lakūnei svarbūs visi keleiviai, bet ypač smagu skraidinti bičiulius.
Keleiviai nesirauko sužinoję, kad juos skraidins moteris, atvirkščiai, dažnai padėkoja už gražų skrydį ir tūpimą. Gal tik anksčiau pilotė prie vairalazdžių buvo neįprastas vaizdas.
Ar moteriai šis darbas lengvas? Juk net atmetus stereotipą, kad mygtukus kabinoje lengviau suprasti vyrams, yra poveikis kūnui, pavyzdžiui, sausas oras kenkia odai, namie gali laukti maži vaikai, galų gale norisi atrodyti dailiai, o kabinoje mažai kam rūpi užriestos blakstienos, nekalbant apie visus pilotus kamuojančią nuolatinę įtampą, kintantį darbo grafiką, laiko juostų kaitą.
L.Malakauskaitės žodžiais, didelės fizinės jėgos keleiviniam laineriui pilotuoti net nereikia, kas kita – akrobatinis lėktuvas: „Pilotuojant keleivinius lėktuvus vyrų ir moterų galimybės lygios. Kiekvienas turi savo ištvermės lygį, kuris priklauso nuo patirties, gyvenimo būdo, asmeninių savybių. Kenksmingi faktoriai dažnai priverčia palikti savo komforto zoną, o moteris ir kabinoje moteris – kaip be manikiūro mygtukus spaudyti?“
Nėra prietaringa
Visiems lėktuvams galioja bendri pilotavimo principai, bet, pasirodo, kiekvienas turi savų kaprizų, pasitaiko ir nesklandumų. Tuomet, anot pašnekovės, prieš akis bėga ne visas gyvenimas, o eilutės iš vadovėlių apie nenumatytus atvejus. Galvoje nelieka vietos pašalinėms mintims – akimirksniu analizuojama situacija, ieškoma teisingų sprendimų ir reikalingų veiksmų. Emocijos užvaldo tik po skrydžio.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Malakauskaitė |
„Yra pasyvus stresas, kuris nepastebimai kaupiasi net ramaus skrydžio metu, todėl tam tikras nuovargis jaučiamas kiekvieną kartą ir kiekvienas žmogus su tuo kovoja skirtingai, – kalbėjo Lina. – Man padeda vegetariška mityba, meditacija. Puikiai atsipalaiduoju riedlenčių parke, žaisdama tenisą ar šokdama.“
Žinios apie lėktuvų katastrofas – ne retenybė. Pašnekovės įsitikinimu, šiuo atžvilgiu lėktuvų pilotai – daug atsakingesni nei vairuotojai. Po kiekvienos nelaimės vyksta išsamūs tyrimai, su kurių išvadomis gali susipažinti visi, kasmet per mokymus apžvelgiamos pagrindinės nelaimių priežastys. Dėl viso pikto aviatoriai niekada nekyla į „paskutinį skrydį“. Tačiau L.Malakauskaitė sako nesanti prietaringa ir tikinti minties bei nusiteikimo galia.
 |
| Kadras iš „YouTube“/„Boeing 737-700“ gamybos epizodas |
„Boeing 737“
Trumpų ir vidutinio ilgio skrydžių dviejų variklių lėktuvas. Pirmąkart į orą pakilęs XX a. 7–ojo dešimtmečio pabaigoje, jis tapo populiariausiu orlaiviu (jau parduoti beveik 7,5 tūkst. lėktuvų, dar 3 tūkst. užsakyti pagaminti). Gaminami devyni skirtingi modeliai, galintys skraidinti 85–215 keleivių. Priklausomai nuo modelio, ilgis siekia 29–42 m, sparnų plotis – 29–36 m. Tuščias lėktuvas sveria 28,1–44,7 tonos, pakilti gali sverdamas iki 50,3–85,1 tonos. Skrenda 780–823 km/val. Maksimaliai pakrautas be nusileidimo gali nuskristi 2 850–10 200 km.
Šaltinis: b737.org.uk
