Būna savaičių, kai į Klaipėdos rajono žvejų asociaciją susibūrę entuziastai į pasalas prie Danės, Šventosios, Minijos upių vyksta po tris kartus. Kartais tenka grįžti jau naktį nusivylus, tačiau kartėlis užsimiršta, kai pavyksta sučiupti nusikaltėlius. Brakonieriavimo mastai, kai susiduri su jų veikla, – glumina.
Žvejai, siekiantys išsaugoti žuvų išteklius, patys sunkiai patiki pamatę, kiek gaudyklių upėse sustatyta ir kokius maišus pakrūmėmis tempia brakonieriai.
Įsisiūbavus pastaruoju metu aplinkosaugą drebinančiam skandalui, kai imta garsiai kalbėti apie „neįgalius aplinkosaugininkus“, jiems talkinantys visuomenininkai skuba užtarti.
Susitikime su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika Klaipėdos žvejai prašė atkreipti dėmesį, kokios mažos aplinkosaugininkų pajėgos saugo gyvąją gamtą. Prašoma stiprinti jų gretas, priimti daugiau inspektorių ir peržiūrėti baudų sistemą.
– Tomai, kaip prasidėjo jūsų veikla?
– Mus visus vienija meilė gamtai ir pyktis dėl nusikaltimų jai. Mūsų kompanijoje yra gal 20 žmonių.
Pats esu beprotiškas žvejys. Vaikystėje su šeima vasaromis važiuodavome į Šilutės regioną, kur žvejodavau. Dvylikos trylikos keldavausi į Smiltynę žvejoti. Tėvai labai išgyvendavo, nenorėdavo išleisti. Bet jie negalėjo manęs sulaikyti, buvau pamišęs žvejys. Ir dabar namie turiu 300 litrų akvariumą su lietuviškomis žuvimis.
Man skaudi gamtos tema: išnaikindami kažkurią žuvų rūšį nepagalvojame, kad ta rūšis buvo būtina kokiam kirminėliui ar kokiam vabalėliui. Sutrikdome visą grandinę.
– Apie jūsų kompaniją išgirdome beveik prieš ketverius metus, kai dėl užtvankos rekonstrukcijos buvo nuleidžiamas Laukžemių, vietinių dar vadinamo Eketės, tvenkinio vanduo. Saugojote žuvį, gabenote į kitus telkinius, pasiekėte teisės aktų pakeitimų. Ar ši istorija ir buvo taškas, suvienijęs jus?
– Dar ministro Valentino Mazuronio laikais pradėta diegti pasaulėžiūra, nukreipta prieš brakonieriavimą. Buvo tokia pati istorija, kaip dabar su „Grigeo“ vamzdžiu. Žmonės, kurie buvo susigūžę dėl to masto, ėmė nebetylėti. Eketės tvenkinio istorija palietė mane ir Mindaugą Limontą. Piktinomės sprendimu išleisti užtvankos vandenį. Bet mes susigriebėme, kai buvo per vėlai, parašai jau buvo sudėti. Bandėme daryti viską, kad kuo mažesni nuostoliai būtų. Kreipėmės į žurnalistus, bet mūsų niekas negirdėjo.
Tame tvenkinyje buvo uždrausta žvejoti, mes neturėjome jokių teisių. Skambinome aplinkosaugininkams, bet jie nereagavo. Dabar galvoju, kad jie gal ir kažkiek teisūs buvo.
Bet tuo metu mes elgėmės, kaip mums atrodė geriausiai: paviešinome pokalbį su jų vadu socialiniuose tinkluose. Gal nereikėjo taip aštriai, bet įvyko lūžis. Tada visiems įdomu pasidarė. O kai milžinišką šamą rado – iš viso...
Po šio darbo susėdom kalbėti: mums viskas puikiai išeina, mes turime palaikymą iš Aplinkos ministerijos. Kodėl gi neįkūrus asociacijos. Sulaukėme įkvėpimo, palaikymo.
– Kokia dabar situacija Laukžemių tvenkinyje?
– Jis įžuvintas. Bet žmonės skuba gaudyti, nepalaukia. Aišku, gal tokia menkavertė žuvis kaip karosas greit maitinasi, bet jau girdėjom, kad tempia žuvis maišais. Pats buvau nuvažiavęs pasižiūrėti. Vaizdas graudus, nes tik pagauna žuvį ir iš karto čia pat pjauna galvą. Žmonės, tai bent jau parsineškite namo! Ten jau reikia stiprios talkos.
– Kaip atrodo jūsų pagalba aplinkosaugininkams?
– Mes labai gerai komunikuojame su „Lašišos dienoraščiu“. Kuo mūsų daugiau – tuo geriau. Dabar mūsų būrį sudaro apie dvidešimt žmonių. Labai svarbus pasitikėjimo klausimas.
– Kokie yra šių dienų brakonieriai?
– Aš juos skirstau į žioplius ir verslininkus, susibūrusius į grupes ir brakonieriaujančius ne toje vietoje, kur vykdo veiklą. Pasiima ar vagia iš savo įmonių įrankius, turi tikrai geros technikos.
Mūsų tikslas ateiti iki upės, kad jie mūsų nepamatytų. Jų – pamatyti mus. Jie pasistato žvalgus, aktyviai bendrauja ryšio priemonėmis. Būna, kad mums tenka ir dešimt kilometrų pėstute nueiti, kad liktume nepastebėti.
Jie turi ir naktinio stebėjimo įtaisus. Buvo pernai atvejų, kai susikirto mūsų ir jų naktinio stebėjimo technika.
– Kaip brakonieriai į jus reaguoja?
– Kai susitinkame prie upės, jie nesipriešina. Bet žinome tokių, kurie galėtų pasipriešinti. Bet jų dar nesučiupome. Jie gali būti ginkluoti, todėl važiuodamas niekada negaliu žinoti, kas mūsų laukia.
Savo veiklą būname suderinę su aplinkosaugininkais, įspėję, kur budėsime. Juos išsikviečiame, kai reikia fiksuoti faktą. Labai gaila, kad dėl resursų trūkumo budi tik du pareigūnai. Puikiai suprantu, kad su tokiomis pajėgomis gali būti sunku stoti prieš brakonierių grupę.
Bendraujame su Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vadu. Yra tekę jam ir 5 val. ryto savaitgalį skambinti. Atvyko pats. Aplinkosaugininkai niekada nesiguodžia. Stoviu į juos ir žiūriu: reikia išjudinti situaciją, padėti jiems, papildyti jų gretas.
– Koks buvo ryškiausias įvykis iš jūsų naktinių budėjimų?
– Tikriausiai įvykis prie Šventosios upės. Nors pats nedalyvavau, bet tai, ką papasakojo, kvapą gniaužia. Prie Šventosios upės sučiupo du brakonierius. Šie, bandydami pabėgti, sušoko į vandenį. Akivaizdu, kad jie nieko nebijo. Mūsiškiai švietė prožektoriumi. Pamatė plaukiantį maišą, manė, su žuvimis. Atsisukę pamatė iš vandens kyšančią žmogaus galvą. Sėdi sau vandenyje. O žiema, vanduo šaltas. Visai greta ant upės kranto stovi apleistas vieno buvusio kriminalinio autoriteto namas. Prie to namo rado gulinčią spintą, lyg karstą. Atidarė jį, o ten nėgės raitosi. Iš viso rasta keli šimtai nėgių. Už tai skirta kelių tūkstančių eurų bauda.
Neseniai turėjome įvykį Kretingoje. Čia veikę brakonieriai turėjo kruopščiai apgalvotą planą, veikė 6–7 žmonės. Vienas žmogus pastatė gaudykles vandenyje ir dingo. Kiti atėjo, ištraukė nėges, sudėjo į maišus ir dingo. Vėl pasirodę kiti žmonės užnešė nėges ant tilto ir pasišalino.
Galiausiai privažiavo automobilis, išlipę vyrai maišus dėjo į bagažinę ir bandė išvežti. Čia juos ir sučiupome. Įsivaizduoju, kad yra kažkokia piramidė. Nesugaunamieji – patys protingiausi, stato gaudykles. Silpniausia grandis transportuoja. Jie vietiniai, pažįsta kiekvieną krūmyną. Jau seniai buvome girdėję kalbas apie brakonieriavimą pačiame Kretingos mieste. Bet nieko padaryti niekas negalėjo – veikė labai gudriai. Kiek žinau, tiems vyrams gresia 6 tūkst. eurų bauda.
Turime žinių, kad kartais per naktį jie ir toną nėgių pagaudavo. Jei jų supirkimo kaina siekia 6–7 eurus už kilogramą, įsivaizduokite, kokie tai pinigai. Mes juos pagavome vidury sezono.
– Ar tie žmonės turtingi?
– Taip. Mes bandome suprasti tuos žmones ir klausiame, kodėl jie taip daro. Sako, jog jiems trūksta adrenalino. Žinoma, yra brakonierių, kurie gaudo tik dėl pinigų, bet yra ir tokių, kaip aš vadinu, Binladenų, nesugaunamųjų. Tokių, mano spėjimu, netrūksta Priekulėje. Gyvena netoli Minijos, žino kiekvieną kampelį, turi specialius kostiumus tinklams statyti.
Noriu pasakyti brakonieriams, kad jei pastatė sėkmingai tinklą, tegu negalvoja, kad viskas jau sėkminga. Sudėtingiausia, kai ateina traukti tinklo. Ten gali būti siurprizų. Mes ten galime būti.
– Ar įsivaizdavai, kad tai gali būti tokio masto nusikaltimas?
– Maniau, kad su lašiša – visko pasitaiko. Kad yra vienas kitas drąsesnis. Šiemet pamatėme, koks mastas brakonieriaujančių nėges. Faktiškai ant kiekvienos užtvankos, kuri veda į jūrą, yra brakonieriaujama. Sustatėme kameras ir matome – ateina ir ateina prie upės.
– Kur realizuojama nelegaliai pagauta žuvis?
– Manau, kad trūksta žuvų supirkėjų kontrolės. Reikia įsivaizduoti, kad ta tona nėgių kažkur turi būti realizuojama. Tikėtina, kad išvežama į Latviją. Reikėtų labiau tikrinti ir žuvų rūkyklas.
– Kokia žuvis brakonierių nedomina?
– Nėra tokios. Jiems gal labiau įdomu ta, kurios paklausa tuo metu jaučiama. Kaip prieš šventes – lašišos.
Štai nėgės turi delikatesinių savybių. Jos pačios – parazitinės žuvys, siurbiasi į kitas žuvis. Tačiau kai kuriose šalyse, kiek aš žinau, Airijoje, ta žuvis itin vertinama.
Buvom radę brakonierių tinkluose pagautą ir mokslininkų žymėtą nėgę.
Laukia dar didesnis darbas, kai atšils orai ir prasidės lynų, karšių, ešerių migracija.
– Kas yra tie žmonės, kurie su tavimi? Kaip juos apibūdintum?
– Tokie patys bepročiai kaip aš. Pasiekė geros žinios, kad vienas įsigijo belgų aviganį. Čia stipri žinutė brakonieriams.
Tarp mūsų yra verslininkų, IT specialistų, buvusių pareigūnų, tarnavusių specialiuose padaliniuose, turinčių taktinės patirties.
Visus vienija pyktis. Mes saugome, gaudome žuvį malonumui, pagavę pabučiuojam ir paleidžiame, o kažkas už 300 metrų nuduria ją. Mes gi gyvename XXI amžiuje – yra visos galimybės užsidirbti.
Pagavom vieną brakonierių su lašiša. Klausiu jo, ką būtų gavęs pardavęs 2,5 kilogramo žuvį. Gal kiek daugiau nei 30 eurų. Ar čia biznis eiti naktį, statyti tinklą, paryčiui keltis, eiti jo pasiimti. Dabar gavo tūkstančio eurų baudą. Sakau: „Eik į statybas dirbti, galų gale depozitus rinkti. Darbo gi yra.“
Užpernai pagavome lašišautoją, po dviejų savaičių vėl jį pagavome. Šiemet vėl jis įkliuvo. Pavogė mūsų kamerą, paskui net nesuprato, kaip mes jį susekėm.
– Ką siūlote aplinkos ministrui?
– Peržiūrėti baudas, jos turi būti griežtesnės.
Kretingoje pagavome brakonierių su mašina. Klausiu inspektoriaus, ar konfiskuos ir mašiną. Pasirodo, įstatymai pakeisti, ir jei žala gamtai ne didesnė nei 10 tūkst., automobilis nekonfiskuojamas.
Taip pat reikėtų daugiau teisių neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams.
Reikia stiprinti aplinkosaugininkų pajėgas. Darėme reidą Smiltynėje. Pažeidimų – iki kaklo. Kokį penkiolika žvejų išsiuntėm į keltą, nes neturėjo bilietų. Įsivaizduokit, pareigūnas patikrina kelis šimtus žvejų, surašo mažiausiai 150 protokolų. Kitą dieną ir dar kitą, ir dar kitą dieną jis turi dirbti su protokolais. O jei dar koks pažeidėjas užginčija baudą, tai dar ir į teismus vaikščioti.
Ženkleliui gauti – egzaminas
Praėjusiais metais buvo išduoti 325 neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pažymėjimai. Šiais metai ketinama pratęsti 272-iems, 53-ims panaikinti.
Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vadas Vitalis Marozas:
„Turime daug padėjėjų visuomenininkų ir kokį 80 neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių. Skirtumas toks, kad visuomenininkai už nieką neatsako. Taip, jie pilietiški, tačiau neneša jokios atsakomybės. Jie gali kalbėti ir daryti, ką nori. Su neetatiniais yra lengviau: jie apmokyti, žino, ką reikia daryti, kaip kalbėti, ką viešinti. Jie būna išlaikę testą, parašę prašymus, būna pamokyti, yra tam tikri reikalavimai reputacijai. Tiesiog rodo daugiau valios, ir tas pažymėjimas įpareigoja. Pastebim, kad visuomenininkai mėgsta dėmesį, viešinti savo darbus. Mes dirbame tyliai.
Tikrai vertinu visuomenininkų, kaip aš juos vadinu, pagalbą. Matau, kaip juos veda adrenalinas.
Man ir pačiam tas adrenalinas nėra išblėsęs ir iki šiol pagauti brakonierių – didelis azartas.
Tačiau reikia suprasti, kad mūsų darbas apima ne tik žvejybą, bet ir medžioklę, verslinę žvejybą, laukinių gyvūnų apsaugą, prekybą laukiniais žvėrimis ir kita. Klaipėdoje esame tik penki pareigūnai.
2014-aisiais, drastiškai padidinus baudas brakonieriams, jų sumažėjo perpus. Dabar matome, kad kasmet išaiškinamas panašus skaičius atvejų.“