Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės direktorius 77 metų A.Berūkštis šeštadienio pavakarę tik iš 15min.lt sužinojo, kad užgeso 78 metų Julija Brazauskienė.
Kai 1959 metais Adolfas studijavo Kauno medicinos institute, Julija mokėsi kitoje grupėje.
Vėliau A.Berūkštis susibičiuliavo su būsimuoju pirmu atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu A.M.Brazausku, kuris dar būdamas studentas vedė Juliją.
„O kada jinai mirė?... Ji namuose, kiek žinau, buvo, taip?“ – bendraudamas su šių eilučių autoriumi, pasiteiravo A.Berūkštis.
Pastaraisiais metais jis J.Brazauskienės negydydavo. Tačiau vos prieš tris dienas medikas buvo sutikęs jos žentą Algirdą Ūsonį: „Sakė, kad jos būklė sunki yra. Bet tik tiek šnekos ir buvo.“
„Tarp judviejų buvo meilė...“
Į žinią apie J.Brazauskienės mirtį medikas reagavo santūriai: natūralu, kad garbaus amžiaus sulaukę ir nuo įsisenėjusių negalavimų kenčiantys žmonės iškeliauja.
A.Berūkštis kalbėjo: „Ji priklausė mūsų poliklinikai, gydydavosi ir turėjo savo daktarą. Bet pastaruoju metu ja dukra rūpindavosi, žentas rūpindavosi.“Su Julija buvome viename kurse, bet ne vienoje grupėje. Esu Algirdą matęs diskotekoje pas mus, Medicinos institute. Tarp judviejų buvo meilė ir viskas. Juk ir vaikai gimė, tiesa?
Paprašytas prisiminti Julijos jaunystę, A.Berūkštis sakė: „Kad mes viename kurse buvome, tai tas tiesa. Buvome viename kurse, bet ne vienoje grupėje. Esu Algirdą matęs diskotekoje pas mus, Medicinos institute. Tarp judviejų buvo didelė meilė, ir viskas.“
Ar Adolfui tais laikais neteko konkuruoti su Algirdu dėl Julijos dėmesio? „Nekonkuravome, kadangi aš buvau kitoje grupėje. O mūsų kurse bendrai buvo 160 žmonių, ir didesnė pusė – merginų! Taip kad... Bet mano pirmoji žmona nebuvo gydytoja“, – dalijosi prisiminimais A.Berūkštis.
15min.lt pašnekovas pasakojo toliau: „Baigusi mokslus, pradžioje ji dirbo Kaune, bet paskui labai greitai pervažiavo į Vilnių. Aš pats per tą laiką dar spėjau padirbti ir Naujojoje Akmenėje, ir Trakuose, ir Panevėžyje. Paskui mes gana dažnai susitikdavome nuo 1978 metų, kai pradėjau dirbti Vilniuje. Mes, kaip buvę bendrakursiai – aš gyvenau M.K.Čiurlionio gatvėje, jie gyveno Akmenų gatvėje, kad ir nedidelėmis progomis, su Brazauskais susitikdavome.“
Tuo metu J.Brazauskienė dirbo plaučių ligų gydytoja, pulmonologės karjerą dėl pašlijusios sveikatos moteris baigė tik sovietmečio pabaigoje.
„Pabaigoje, matyt, dėl kai kurių Julijos savybių jų meilė gal šiek tiek atšalo – tai tas irgi yra tiesa“, – atsiduso ištikimasis Brazauskų šeimos bendražygis, pridūręs, jog per televiziją dažnai kalbanti Goda Ferensienė „šneka ne visai tiesą“.
A.Berūkštis vylėsi, kad gyvenimo saulėlydyje J.Brazauskienės nekamavo sielvartas ir vienatvė. „Ji turėjo krūvą anūkių ir proanūkių. Tai nemanau, kad jos niekas nelankydavo. Žinau, kad kai sudegė tas jos namelis, ir Algirdas, ir vaikai padėjo jai atstatyti. Ir vaikai pradžioje siūlė pas juos gyventi. Be to, ji turėjo tokią draugę – padėjėją, kuri padėdavo jai gyventi ir nebūti vienai. Tai kaip tada suprasti tą vienatvę? Jei ir buvo viena, bet turbūt neapleista“, – svarstė A.Berūkštis.
Paklaustas, ar turės galimybę atsisveikinti su J.Brazauskiene, medikas atsakė taip: „Tikiuosi, man paskambins ar žentai, ar dukros.“
Algirdas – išskirtinis, Julija – simpatinga
Tuo tarpu praėjusią vasarą interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės direktorius A.Berūkštis atvirai kalbėjo apie draugystę su A.Brazausku, jo ligą ir ilgą atsisveikinimą.
„Studijavau Kauno medicinos institute. Algirdas buvo mūsų kurso žentas. Pasirodė kaip mūsų bendrakursės Julijos simpatija. Ką čia slėpti, tuntai merginų sukosi aplink jį, išskirtinis buvo jaunuolis. Julija – taip pat simpatinga mergina.
„Scanpix“ nuotr./Algirdas Mykolas Brazauskas |
Jie susituokė dar studentai. Po instituto baigimo buvau paskirtas į Naująją Akmenę chirurgu, vėliau ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Mūsų bendravimas kurį laiką buvo nutrūkęs.
Susitikome vėl gal 1963 metais, kai Algirdas, kaip tuometis statybinių medžiagų pramonės ministras, atvyko apžiūrėti Naujosios Akmenės cemento gamyklos. Nuo tada ir pradėjome artimiau bendrauti“, – prieš pusę šimtmečio užsimezgusią draugystę tąsyk prisiminė A.Berūkštis.
Amžinatilsį prezidentas A.M.Brazauskas, senatvėje kovodamas su klastinga liga, dažnai atvykdavo pas savo bičiulį A.Berūkštį Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje, kuri iki šiol dar vadinama spec. ligonine.
Čia jam A.M.Brazauskui buvo palengvinamos paskutinės išėjimo anapilin valandos.
„Kai paaiškėjo, kad jūs su A.Brazausku pastaraisiais metais kartu atostogaudavote užsienyje, imta kalbėti, jog jūsų pareiga buvo kelionėse prižiūrėti prezidento sveikatą, kad be jūsų jis baiminosi keliauti“, – „Lietuvos rytas“ teiravosi A.Berūkščio.
„Netiesa. Keliaudavome drauge su šeimomis, nes buvome draugai. Apie 1978-uosius buvau paskirtas dirbti į Vilnių, į šią ligoninę, kur darbuojuosi jau 32 metus. Apsigyvenau M.K.Čiurlionio gatvėje, jis gyveno kaimynystėje, Akmenų gatvėje. Tuo metu buvau palaidojęs žmoną, jaučiausi vienišas. Algirdo šeima mane priėmė kaip savą. Vėliau vedžiau, draugavome šeimomis. Kartu švęsdavome visas šventes, pramogaudavome“, – atsakė A.Berūkštis.