Dabar ES žlugdo tautos, kurios ignoruoja ES teisę, nusigręžia nuo aukštų žmogaus teisėms keliamų standartų, šaiposi iš saviraiškos teisės. Vėliausias pavyzdys – Lenkija, čia šalies Aukščiausiasis teismas įspėjo valdančiąją „Teisės ir teisingumo“ partiją, kad siūloma teismų reforma gali lemti šalies pasitraukimą iš ES.
Oficialiai ES negali išstumti šalies narės, tačiau yra galimybė suspenduoti šalies balsavimo teises pagal ES sutarties 7-ąjį straipsnį, kuris skirtas nubausti valstybes, nepaklūstančias ES steigimo principams. Reikėtų vieningo kitų valstybių sutarimo ir nei vienas, kuris supranta ES politiką, nemano, kad tai įmanoma.
„7 straipsnis nebuvo sukurtas spręsti situacijas, kai yra daugiau nei viena valstybė pažeidėja“, – kalba Londono universiteto koledžo Europos teisės profesorius Ronanas McCrea.
O šiuo metu yra bent kelios valstybės, kurios siaubia Briuselį. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pastarąjį dešimtmetį praleido atakuodamas šalies teismus, akademines institucijas, centrinį banką ir žiniasklaidą. ES pradėjo 7 straipsnio aktyvavimo procedūras prieš Vengriją ir Lenkiją, tačiau tai niekur nenuvedė.
Maltoje ministras pirmininkas Josephas Muscatas raginamas atsistatydinti dėl kaltinimų, kad jo vyriausybė galimai prisidėjo prie politinę korupciją nagrinėjusios žurnalistės Daphne Caruana Galizia nužudymo. Europos parlamentas balsų dauguma pradėjo 7 straipsnio procesą, J.Muscatas žada atsistatydinti kitą mėnesį, tačiau neigia bet kokius kaltinimus. Tai išraiškingiausi pavyzdžiai.
Kroatijos vyriausybė spaudžiama dėl stringančių reformų, siekiant apsaugoti žurnalistus nuo teisinio persekiojimo už atliekamą darbą, dėl griežtos žiniasklaidos kontrolės kritikuojama Graikija ir Bulgarija.
Senasis kontinentas žengia link savitarpio pasitikėjimo vertybėmis ir įstatymais krizės. O pasitikėjimas yra neabejotinai centrinė ES vieningumo ir stabilumo ašis, rašo CNN. Kai atskiros valstybės nesilaiko ES įstatymų viršenybės, tai kuria iššūkių bendriems projektams, tokiems kaip bendra rinka.
Atskirų valstybių sprendimai nesilaikyti bendrų prinicipų stumia ES į kampą.
„Kas galėtų galiausiai ES sugriauti? Tai nebus ES valstybių susirinkimas ir pasakymas, kad užbaikime šį reikalą. Tačiau griūtis gali prasidėti nuo atskirų valstybių, kurios pasakys, kad mes nepriimame ES teisės viršenybės“, – kalba buvęs britų ambasadorius Lenkijoje Charlesas Crawfordas.
Paradoksas, kad ES reikalauja visų valstybių laikytis tų pačių taisyklių, tuo pat metu Briuselio biurokratai vengia kištis į bet kokios narės vidaus politiką.
Iššūkių kyla ne tik dėl atskalūnių valstybių. Kontinentas smarkiai pasidalijęs dėl kylančių ekonominių iššūkių ir taip pat dėl pozicijos, kaip ES turėtų elgtis tarptautinėje arenoje.
Europa įžengia į kitą dešimtmetį, kuriame gali laukti daugiau „Brexit“ derybų, didelių problemų tarp atskirų valstybių ir jokio nuoseklaus plano, kaip pasiekti bendrus sutarimus.
Europai teks imtis veiksmų, kad projektas išgyventų, tam ji gali pasitelkti ir lazdą, ir morką.
7 straipsnis yra vienas būdas, tačiau ES gali kaip svertą naudoti ir biudžetą, kiek kuri valstybė gauna už savo elgesį. Valstybėms, tokioms kaip Lenkija ir Vengrija, reikia ES pinigų. Tačiau ar ES sugebės pakeisti savo džentelmenišką laikyseną ir pradės kištis į vidaus politiką?
„ES tai yra daug didesnė grėsmė nei „Brexit“. „Brexit“ Europos sąjungą kaip tik sustiprino“, – sako R.McCrea.
Tačiau kai neliks „Brexit“, ES trapumo nebebus galima ignoruoti. Ir šiuo metu nėra akivaizdaus kelio, kuriuo Briuselis galėtų žengti dar labiau nepablogindamas esamos situacijos. 2020 m. gali tekti ilgėtis tų laikų, kai buvo galima kalbėtis išskirtinai apie „Brexit“.