– Kas paskatino iš patogios mero kėdės Ignalinos užuovėjoje, kur dauguma gyventojų jus mylėjo, vertino, iškeliauti į Briuselį? Nejau gyvenimas savame krašte pasidarė nebemielas?
– Mano kraštas, šeima, savi rinkėjai – pagrindinės mano gyvenimo vertybės. Niekad nesiekiau patogaus gyvenimo, jis apskritai neįmanomas, nes visą gyvenimą turi siekti aukštesnių tikslų, tobulėjimo, turi stengtis ir dėl savęs, ir dėl kitų – tik tada būsi laimingas. Tiesiog darau tai, ką laikau būtinu ir ką sugebu. Į Briuselį, tiesą sakant, neketinau vykti, bet partija dalyvavo rinkimuose, buvau sąraše įrašytas antru numeriu, ir mūsų pagrindinis pažadas rinkėjams buvo toks – Europa turi išgirsti diskriminuojamų Lietuvos ūkininkų balsą, kitaip jau netolimoje ateityje Lietuva nebeturės nei žemės ūkio, nei sveiko maisto už priimtiną kainą. Kai žmonės palaikė mūsų sąrašą, aš nebeturėjau kur dingti – kadangi apie žemės ūkį nusimanau, Ramūnas ir kiti partijos kolegos įkalbėjo priimti rinkėjų suteiktą mandatą. Sunkiausia buvo sutarti su žmona, bet ji reagavo supratingai.
– Galima suprasti – visas namų ūkis lieka prižiūrėti jai.
– Taip. Mūsų sūnūs jau užaugę, dėl to problemų nėra, bet namu rūpintis reikia. Didžiausias klaustukas buvo dėl kūrenimo. Šildymo sezonu jai tenka vienai ir eiti į darbą, ir pasirūpinti buitimi, ir dar kasdien kūrenti katilą. Anksčiau tai darydavau aš. Bute gyvenant būtų lengviau susitvarkyti, mes 10 metų po santuokos ir gyvenome daugiabutyje (kur aš inicijavau renovaciją), bet abu esame užaugę kaime, abu iš to paties Ignalinos krašto, ir visada norėjome nuosavo namo. Kūrenimo klausimą išsprendėme kiek vėliau įsirengę geoterminį šildymą – jį prižiūrėti daug paprasčiau. Be abejo, dirbant svetur yra ne tik buitinių rūpesčių. Pasiilgstame vienas kito. Bet juk aš kas savaitgalį grįžtu namo, sąlygos sudarytos. Tokią „emigraciją“ atlaikyti daug lengviau, nei daugumai mūsų emigrantų.
– Dažnai grįžtate į Lietuvą?
Toks jau mano pasirinkimas – nuolat grįžti į Lietuvą. Kitaip atitrūkčiau ne tik nuo šeimos, bet ir apskritai nuo savo šalies realijų. O čia grįžęs aš kiekvieną kartą išgirstu kokių nors naujienų, pastabų, pasiūlymų, pasimatau su žmonėmis, reguliariai apvažiuoju visą Lietuvą. Tai yra mano darbo dalis, kitaip labai greitai „subriuselėčiau“ ir nebesuprasčiau, kas darosi Lietuvoje, ko iš manęs tikisi mane išrinkę žmonės. Tuo tikslu už Europos Parlamento pinigus ir įkūriau beveik visose šalies apskrityse po biurą – kad būčiau pasiekiamas ir laikyčiau ranką „ant pulso“. Pastangų reikia įdėti daug, bet man didelis apdovanojimas yra gauti padėkų iš rinkėjų už tą darbą, kurį darau. Rezultatas atperka pastangas.
– Ar dirbate ir kelionėse?
– Kelionė – irgi svarbi darbo rutinos dalis. Būdamas Briuselyje ar Strasbūre, privalau nuolat dalyvauti komitetų, frakcijos, plenariniuose posėdžiuose. Nors kartais oponentai bando sudaryti įspūdį, esą europarlamentarai nuolat praleidinėja posėdžius, tai tikrai netiesa. Bet darbo rezultatai juk priklauso ne tik nuo lankomumo, štai kur esmė. Svarbiausia dalis yra pasirengimas posėdžiui – tai yra kruopštus darbas su dokumentais, jų išnagrinėjimas, išsiaiškinimas, ką galima pasiūlyti, kad atstovėtume mūsų rinkėjams naudingą poziciją. Jei egoistiškai siūlysi vien tik Lietuvai naudingą dalyką – be abejo, kolegos iš kitų šalių nepritars, todėl geriausia – kai sugebi įžvelgti galimybę kažką pasiūlyti naudingo visiems, tada kiti labiau gerbia ir pritaria tavo pasiūlymui be didesnių diskusijų. Tam reikia dirbti su šimtais puslapių dokumentų, atrinkti geriausius argumentus.
– Skrydžiuose perskaitote dokumentus?
– Taip, skaitau, sugalvoju pasiūlymus, pataisas, pozicijas, o mano padėjėjai atlieka techninį darbą – suformuluoja tuos pasiūlymus raštu, nuneša įregistruoti, pateikti, svarstyti. Bet kartais leidžiu sau paskaityti ir gerą knygą. Mėgstu skaityti – paskutinės mano perskaitytos ir mane įkvėpusios knygos Nick Vujicic „Gyvenimas be ribų“ ir Orisson Svett-Marden „Gyvenimo mokykla“.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Visad patiko dirbti su technologijomis. Aš vienintelis iš savo didelės šeimos – turėjau 4 seseris ir 5 brolius – įgijau aukštąjį išsilavinimą, ir būtent technologijų srityje, Kaune. Visada mėgau ką nors sutaisyti, pagerinti, už tai mane vertino dar tais laikais, kai vyr. inžinieriumi dirbau kuro aparatūros gamykloje. Tas pats ir politikoje. Europoje daug kalbama apie žaliąsias technologijas, „žiedinę ekonomiką“, kad mažiau daiktų išmestume, daugiau tausotume, perdirbtume, panaudotume pakartotinai, mažiau alintume Žemę ir jos išteklius. Pats dirbu Žaliųjų frakcijoje, prie to aktyviai prisidedu. Bet gyvenime iki šių idėjų įgyvendinimo dar toli. Neseniai norėjau sutaisyti sugedusią žoliapjovę, reikėjo pakeisti tik vieną detalę, bet gamintojas nepardavė, siūlė pirkti visą naują žoliapjovę, o seną išmesti. Dažnai nusipirkti naują daiktą pigiau, nei sutaisyti seną, bet kokį pasaulį mes šitaip sukursime? Gyvensime tarp sąvartynų? Europos mastu ir gamintojui, ir vartotojui turi būti kuriamos paskatos sutaisyti, perdirbti, prikelti antram gyvenimui, o ne išmesti. Žiedinė ekonomika – tai viena iš krypčių, su kuo dirbu Europos Parlamente.
– Dar būdamas meras garsėjote ūkiškumu, nuopelnais renovuojant namus ir šilumos ūkį, Jums patinka techniniai mokslai, energetika. Tenka ir atomine energetika užsiimti, juk esate iš Ignalinos krašto, kuriam labai aktualu išrūpinti deramą finansavimą atominės elektrinės uždarymui. Bet iš kur nusimanote apie žemės ūkį, maisto saugą ir kokybę? Šiaip ar taip, tai pagrindiniai klausimai, su kuriais dirbate Europos Parlamente.
– Vien tai, kad gimiau ir užaugau kaime, daug ką reiškia. Nuo mažens padėjau tėvui, dirbusiam kolūkyje. Turėjau keturias „parduotas vasaras“: 4-8 klasėse šiltuoju sezonu vos ne kasdien važiuodavau tėvui padėti fermoje, kur jis vienas be laisvadienių ir atostogų turėjo prižiūrėti 200 galvijų – vandens privežti, pagirdyti, ir maisto, ir siloso, ir t.t. Mokėjau ir sėti, pjauti, arkliu arti. Na o kai Lietuva tapo laisva ir prieš pat tėvo mirtį mūsų šeima atgavo 12 hektarų žemės, puolėme ją dirbti. Mūsų toks supratimas – jei yra žemė, ją reikia dirbti, o ne gauti išmokas už tai, kad nedirbtume. Kadangi aš, nors ir vienas šeimoje baigiau universitetines studijas, bet vienintelis iš visų mokslan išėjusių brolių-seserų grįžau gyventi pas tėvus į kaimą, tai man ir teko ūkininkauti. Trejus metus buvau ūkininkas. Buvo kelios karvės, kurias prižiūrėjo mama, sesuo, o aš daugiau sėjau grūdus, net linus vienais metais buvau pasėjęs. Žinau ne iš nuogirdų, kas yra žemdirbio duona, tiesiogine to žodžio prasme.
– Ar Jūsų šeimai svarbu produkto kokybė, sveikumas? Ar valgote ekologiškus produktus? Kartais atrodo, kad Lietuva, kadaise garsėjusi kaip kokybiškų produktų šalis, praranda šį titulą. O ekologiško maisto dauguma šalies žmonių tiesiog neįperka.
– Mes maitinamės gan paprastai. Vadovaujamės tuo, kad, kaip sako mitybos specialistai, sveikiausias maistas yra tas, kuris pagamintas netoli tos vietos, kur žmogus gyvena, o ne atvežtinis. Taip, dabar mūsų žemdirbiams yra didžiulis konkurencinis spaudimas – į Lietuvą tiekiama daug abejotinų produktų, pagamintų taupant sveikatos sąskaita, todėl mūsų žemdirbiams, kurie stengiasi išlaikyti aukštą produkto „markę“, sunku su jais sukonkuruoti. Juk žmonės ieško geriausios kainos, apie sveikatą dažnai susimąsto tik tada, kai ją susigadina. Todėl man taip svarbu, kad mūsų žemdirbiai gautų didesnes, sąžiningas išmokas. Dabar jie gauna mažiau, nei kitų ES šalių ūkininkai, o kokybės iš jų tikimasi tradiciškai aukštos, ir reikalavimai visiems yra vienodi. Kita didelė bėda – dažnai didelės tarptautinės bendrovės į Lietuvą tiekia „antrarūšius“ maisto, taip pat ir ne maisto produktus. Pakuotė tokia pati ar beveik tokia pati, kaip Vakarų Europoje, kaina – taip pat, o sudėtis – prastesnė. O juk kiekvieną kartą tikrinti kiekvieno produkto sudėtį mes neturime laiko, gamintojai ir prekiautojai tai gerai žino, ir bando mus pergudrauti. Su tuo Europos Parlamente dabar jau dirbame labai rimtai. Rengiau pranešimą ta tema, kad Europa daugiau sužinotų apie tokius „triukus“. Tai bus pripažinta nesąžininga komercine praktika ir, jeigu bendrovės nesiliaus gudravusios, bus baudžiamos. Lietuvos vartotojas neturi būti laikomas antrarūšiu Europoje.
– O Jūs Briuselyje jaučiatės lygus su kolegomis iš kitų šalių? Ar Jums, nedidelės šalies naujokės atstovui, sunku buvo išsikovoti autoritetą, susišnekėti, rasti bendrą kalbą?
– Per penkerius metus jaučiuosi daug pasiekęs. Daug kas sako, kad be anglų kalbos Europos Parlamente prapulsi. Aš moku vokiškai ir rusiškai, tai praverčia. Be abejo, praverstų ir anglų kalba, bet ir angliškai su dauguma europarlamentarų vis vien nesusikalbėsi. Juk reikia bendrauti ir su prancūzu, ir su italu, ir su graiku, lenku ir taip toliau. Po Brexit‘o anglakalbių dar sumažės. Visų 24 oficialių ES kalbų neišmoksi. Pasiimi vertėją ar padėjėją ir eini kalbėti, kai reikia. O posėdžiuose dauguma europarlamentarų kalba savo kalbomis, tai pagarba kalbų ir kultūrų įvairovei, kurią Europos Sąjunga skatina ir užtikrina nuolatinį sklandų sinchroninį vertimą, nes žmogui visada lengviau išreikšti ir suprasti mintį savo kalba. Daug svarbiau – būti gerai pasirengus, išstudijuoti dokumentus, paruošti stiprius argumentus. Kalbos mokėjimas – tik nedidelė dalis sėkmės. Kai kurie moka anglų kalbą, bet Europos Parlamente laiką leidžia tuščiai, šnekučiuodamiesi prie alaus ar kavos. Aš jaučiuosi pripažintas savo komitetuose ir frakcijoje. Žmogų gerbia pagal tai, kiek jis įdeda darbo į sritį, kurią apsiima, kiek nuosekli ir pagrįsta jo pozicija, kiek jis įsiklauso į kito, ne tik savo nuomonę. Džiaugiuosi pasiektu įdirbiu ir neabejoju, kad kitoje kadencijoje galima dar daug nuveikti – pabaigti pradėtus darbus, užkurti naujų.
Man mano šalis, tėviškė, šaknys yra šventi dalykai. Nesijaučiu palikęs Lietuvą, nes nuolat grįžtu. Tai padeda išlaikyti ryšį, kaip ir mano padėjėjų Lietuvoje komanda, nuolat sekanti Lietuvos aktualijas ir pagal jas formuojanti mano darbotvarkę. Ką darau – darau dėl Lietuvos, ir tai man nėra tik skambi frazė.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
