– Kokie, jūsų nuomone, yra pagrindiniai Lietuvos švietimo sistemos iššūkiai?
Negalima leisti, kad mažiausiai apie švietimą išmanantys, mažiausiai juo gyvenantys žmonės vadovautų mokytojams, mokytų mokytojus.
– Pagrindinis iššūkis – sumažinti kontrastus: tarp moksleivių, pasaulinėse olimpiadose, konkursuose laiminčių medalius, ir nemokšų, tinginių. Tarp išprususių, darbščių, sumanių mokytojų ir bukagalvių karjeristų, pasivadinusių mokytojais. Tarp prestižinių mokyklų ir merdinčių mokyklų.
Kitas iššūkis – pakeisti švietimo vadybą, vadovus. Negalima leisti, kad mažiausiai apie švietimą išmanantys, mažiausiai juo gyvenantys žmonės vadovautų mokytojams, mokytų mokytojus.
– Kokios priemonės, siekiant pokyčių, yra esminės?
– Suteikti mokykloms, mokytojams daugiau laisvės ir daugiau atsakomybės. Parodyti tikrąjį moksleivių ir mokytojų išprusimą, realiai turimas žinias ir tikruosius gebėjimus. Nustoti neracionaliai naudoti švietimui skiriamas lėšas. Leisti švietimo subjektams, tiksliau, priversti juos, dirbti tikrosios rinkos sąlygomis.
– Lietuva, kurdama švietimo strategiją, akcentuoja kitų valstybių patirtį, bet tai neatneša laukiamų rezultatų. Kokius lietuviškus švietimo bruožus, jūsų nuomone, vertėtų prisiminti?
Lietuviai yra ne tiek protingi, kiek gudrūs.
– Lietuviai yra ne tiek protingi, kiek gudrūs. Lietuviai yra labai apsukrūs. Lietuviai linkę ne sunkiu darbu visko pasiekti, o apsukrumu, išradingumu, „per pažintis“.
Tai atsispindi ir švietime – nėra tikros motyvacijos sunkiai dirbti (mokytojams), intensyviai mokytis (moksleiviams). Sovietiniai dešimtmečiai pakeitė žmones taip, kad negreitai grįšime prie šimtmečiais civilizacijos kurtų vertybių.
– Koks mokytojas, jūsų nuomone, gali būti laikomas tikru mokytoju?
– Tas, kuris pats visą gyvenimą labai gerai mokėsi.
Tas, kuris kasdien pats mokosi.
Tas, kuris, atlikęs lietuvių kalbos, užsienio kalbos, kompiuterinio raštingumo ir dėstomų dalykų testus, galėtų rezultatus nesigėdydamas paskelbti visai mokyklos bendruomenei.
Tas, iš kurio žmonės mokosi net tada, kai Mokytojas atostogauja, pramogauja, ilsisi.
– Pasibaigus egzaminų sesijai, pasigirsta kalbų apie mokinius slegiančius krūvius. Moksleiviai kaltina, nesuprantant, kad, be mokslų, dar yra daug veiklos, kuriai norėtųsi skirti dėmesio, mokytojai atremia, kad tai dažniausiai – tik išsisukinėjimas, nes moksleiviai nenori mokytis. Kaip šiuo atveju, reikėtų derinti prioritetus?
„Ko reikia“, moksleiviai nuspręsti negali! Ir jų tėvai nuspręsti negali.
– Mokykla turi būti pasirengusi mokyti to ir taip, ko reikia moksleiviams. „Ko reikia“, moksleiviai nuspręsti negali! Ir jų tėvai nuspręsti negali. Tai galima padaryti tik giliais moksliniais tyrimais, atsižvelgdami į tūkstantmečius žmonijos kauptą patirtį, analizuodami pažangiausių švietime valstybių patirtį.
Reikia prisiminti, kad nėra efektyvesnio mokymosi kaip „žmogus-žmogus“ sistemoje, todėl jokiu būdu negalima leisti pasirinkti kelio „aš išmoksiu savarankiškai“.
– Dažnai galima išgirsti skundų iš darbdavių, kad universitetas, nesuteikia studentams darbo rinkai reikalingų įgūdžių. Kaip turėtų būti skatinamas bendradarbiavimas tarp mokyklos, universiteto ir darbo rinkos, kad švietimo sistema galėtų išlaikyti savo esminius uždavinius?
Universitetas nėra amatų mokykla! Neturi būti!
– Universitetas nėra amatų mokykla! Neturi būti! Norintiems išmokti tik amato, turi būti pakankamai tam skirtų mokyklų. Universitetuose turi būti rengiami „idėjų generatoriai“, mokslo ir technikos ateities kūrėjai, visuomenės vedliai.
Tam būtina, kad universitetuose būtų gaunamas universalus išsilavinimas, suformuojami universalūs gebėjimai: skaityti mokslinius tekstus, rašyti mokslinius tekstus, idėjų aprašus, vadovauti žmonėms, pasirinkti įrangą ir metodus, rasti pasaulio patirties, apibendrinti rezultatus.
– Kaip vertinate mokyklų reitingus? Ar jais verta pasitikėti? Jūsų nuomone, ar jie daro esminius pokyčius mokyklų veikloje?
Mokyklų reitingai turi būti. Tik ne taip mėgėjiškai parengti.
– Mokyklų reitingai turi būti. Tik ne taip mėgėjiškai parengti. Reitingai turi būti pateikiami įvairiais pjūviais, pagal skirtingas kriterijų grupes. Kitas dalykas – pagal reitingus švietimo vadovai turi priimti atitinkamus sprendimus.
– Dažnai minima atskirtis tarp stipriausių, dažniausiai didžiųjų miestų, ir menkus rezultatus pasiekiančių mokyklų. Kokios, jūsų nuomone, yra stipriųjų mokyklų galimybės prisidėti prie situacijos pokyčių?
– Reikia leisti veikti rinkai! Žinoma, ir švietimo vadovai turi koreguoti sistemą, bet negalima dirbtinai gaivinti to, kam lemta mirti. Reikia operatyviai perskirstyti investicijas taip, kad žmonėms – moksleiviams ir jų tėvams – būtų kuo geriau prieinamas aukščiausio lygio švietimas. Mokymo kokybė yra žymiai svarbiau už atstumą iki mokyklos, už patogumą gyventi pasirinktoje vietoje.
– Jūsų mokyklą būtų galima vadinti Lietuvos švietimo Meka. Vis dėlto galbūt ir jūsų mokykla susiduria su problemomis. Kokios jos?
Konkurencija yra esminis kapitalizmo bruožas. Ar dar kas nors žada gyventi socializme?
– KTU gimnazija jau yra buvusi mano mokykla. Didžiausia jos ir jos direktoriaus problema buvo apginti švietimo vertybes, neleisti pirmosios pokario Lietuvos Gimnazijos paversti eiline mokykla. Ketvirtį amžiaus tai pavyko padaryti! Didžiausia problema buvo prisikviesti geriausių šalies moksleivių ir geriausių miesto mokytojų.
– Reitingai – puikus konkurencijos pavyzdys. Apie konkurenciją švietimo sistemoje ir jos svarbą nuolat diskutuojama. Kaip manote, kokią įtaką tai daro moksleiviams – ar tai nėra papildomas spaudimas? Ar moksleiviai turėtų su ja susidurti tik peržengę mokyklos slenkstį?
– Konkurencija yra esminis kapitalizmo bruožas. Ar dar kas nors žada gyventi socializme? Yra teisinga, kad moksleiviai jau mokykloje mokomi konkuruoti. Reikia mokyti konkuruoti sąžiningai, oriai, ramiai.
– Koks, jūsų nuomone, yra konkurencingas mokytojas šiandien? Kokį abiturientą jūs pavadintumėte konkurencingu?
– Mokytojas, kurį daug mokyklų kviečia pas save, yra konkurencingas. Mokytojas, kuris nori būti anonimiškai įvertintas moksleivių (taip ketvirtį amžiaus buvo KTU gimnazijoje), yra konkurencingas, pasitikintis savimi.
Abituriento konkurencingumą įvertina universitetai, kuriuos jis renkasi. Šalies ir užsienio universitetai. Į Kembridžą, Harvardą, Sorboną, Jeilį, MIT įstojantys abiturientai tikrai yra konkurencingi.
