Ši karys yra tas pats asmuo, kurį 15min prieš kurį laiką kalbino apie patirtis kovojant Ukrainoje. Šį straipsnį galite skaityti čia: Ukrainos kare kovojantis lietuvis – apie motyvaciją, pasirengimą operacijoms ir mirties baimę.
– Kas vyko po mūsų paskutinio pokalbio ir kaip atsidūrėte Bučoje?
– Išvažiavau iš Lvivo bazės. Netrukus į ją buvo smogta raketomis ir žuvo daug žmonių. Tarp jų ir mano pažįstami ir bičiuliai iš legiono, su kuriais treniravausi ir ruošiausi. Man pasisekė laiku išvykti į operacijos rajoną. Kiek girdėjau, po to užsidarė visi priėmimai į legioną apskritai.
Atvykę į Kyjivą pamatėme, kad miesto priemiesčiai yra apgulti ir prasideda puolamieji veiksmai. Turėjome keletą dienų pasiruošti savo pirmosioms operacijoms. Buvo sudaromos grupės ir kiekvienai grupei suteiktos skirtingos užduotys. Mūsų grupei teko Irpinė. Mes, legionieriai, čia kovojome kartu su ukrainiečių kariuomene. Pradėjome valyti priemiesčius ir atsidūrėme pačioje Irpinėje. Tada prasidėjo artileriniai mūšiai. Čia iš vienos pusės kalė ukrainiečių artilerija, o iš kitos – rusų.
Daug kas sako, kad Irpinėje rusai atsitraukė, tačiau tai netiesa. Visų pirma Kyjivas, kiek teko matyti, yra labai gerai įtvirtintas. Tada buvo atkertami rusų logistinio aprūpinimo keliai. Ir tada jie paskelbė apie atsitraukimą, tačiau realybėje buvo sunaikintas jų aprūpinimas ir jie nebūtų galėję kariauti.
– Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip vyko Bučos išlaisvinimas ir ką išvydote į ją įėję?
– Pirmiausia, kiek žinau, vyko žvalgyba dronais. Tada vietovę išsižvalgyti vyko Ukrainos specialiosios pajėgos ir po jų mes vykome daryti miesto valymą. O valymas kariniu žargonu reiškia, kad namas po namo mieste ieškoma galėjusių pasilikti priešų, kurie gali slėptis pastatuose ar iš oro nematomose vietose. Tai mūsų užduotis ir buvo valyti miestą nuo priešų.
Įžengus į Bučą mus pasitiko gatvėse gulinčių lavonų vaizdai. Matėme, kad nuo kai kurių mirusiųjų buvo nuplėštos kūno dalys, oda. Mat čia palikti gyvūnai blaškėsi, jiems reikėjo maisto ir... pats supranti, kas būna, kai gyvūnas nori ėsti.
O mes tiesiog ėjome, stebėjome aplinką ir laukėme priešų. Tačiau einant iki mūsų paskirties vietos jokio kontakto su jais nebuvo. Tuomet įsikūrėme numatytame pastate ir pradėjome stebėjimą bei kartu vykdėme apsaugą. Naktis praėjo gana ramiai. Buvo gal tik vienas kitas šūvis. O ryte išžvalgyti teritorijos išėję žvalgai ir aptiko masines kapavietes.
Eini ir matai, kaip guli žmogus, o jam į galvą pataikė kulka. Tai nėra netyčinė mirtis. Tai buvo taikytasi ir laukta momento, kada jį bus galima greitai ir efektyviai nukauti.
Galiu pasakyti, kad buvo kankinami žmonės, buvo ir surištų. Tai, ką matote žiniasklaidoje, galiu patvirtinti, kad tokie dalykai tikrai buvo. Eidamas per Bučą, mačiau gulintį nušautą dviratininką. Tiesiog gatvėje. Arba eini ir matai, kaip guli žmogus, o jam į galvą pataikė kulka. Tai nėra netyčinė mirtis. Tai buvo taikytasi ir laukta momento, kada jį bus galima greitai ir efektyviai nukauti. Ir tokie šūviai tiesiai į galvą būna iš labai artimo atstumo.
– Kaip vietiniai gyventojai sutiko Ukrainos pajėgas?
– Išties pačioje Bučoje buvo likę nemažai gyventojų. Negaliu suskaičiuoti rankų pirštais, bet tuos civilius kartais gatvėje vis sutikdavome. Visi plius minus pagyvenę ir visą gyvenimą ten pragyvenę. Ir iš ten joks karas jų neišvarys, nes ten jų namai ir jie neturi kur eiti. Liko tokios kaip ir mažytės bendruomenės, galima sakyti. Nebuvo taip, kad kilometrinės eilės tave pasitinka. Tai buvo mažytės grupelės po 3–4 žmones. Labai sunku pasakyti, kiek jų ten buvo likę.
Mus pasitiko tikrai labai gražiai. Ten, kur įsikūrėme, mus pavaišino ukrainietiškais barščiais. Nuotaikos labai įvairios. Vieni verkė, kiti džiaugėsi... Tiesa, buvo ir tokių, kurie pasitiko gerokai padauginę alkoholio. Bet aš suprantu tuos žmones, kad tai ne iš gero gyvenimo. Labai sunku nupasakoti bendrą nuotaiką. Kiekvienas savaip.
Ryte prasidėjo matytis transportas. Pradėjo grįžti pirmieji civiliai gyventojai. Kai mes išvažinėjome, pradėjome matyti pirmąsias grįžtančias šeimas. Greičiausiai jie buvo laikinai išvykę į Kyjivą, nes Buča nuo jo yra nelabai toli.
Mus pasitiko gyventojai, jie nurodė vietas, kuriose kažkas yra palikta rusų. Bet mes ėjome pačiame priekyje ir turėjome tęsti operaciją.
– Kas labiausiai įstrigo per šią operaciją?
– Labiausiai turbūt nustebino, kiek daug sugriauta gyvenvietės, kiek paliktos amunicijos ir kokia netvarkinga buvo rusų evakuacija. Buvo palikta uniformos, palikta kažkiek technikos, palikta šaudmenų. Kai mus pasitiko gyventojai, jie nurodė vietas, kuriose kažkas yra palikta rusų. Bet mes ėjome pačiame priekyje ir turėjome tęsti operaciją, todėl mes tą informaciją perduodavome kitiems padaliniams ir jie tada vykdydavo patikros užduotis. Patys radome prieštankinių ginklų, radome granatų – jie tiesiog metė viską ir bėgo.
Mano žiniomis, jokių sprogmenų-siurprizų jie nespėjo palikti, nes greitai atsitraukinėjo ir tas atsitraukimas buvo spontaniškas. Jeigu būtų turėję laiko – gal ir būtume radę. Nes juos įrengti reikia laiko. Tačiau ką jie darė, tai apvogė civilius gyventojus ir prekybos centrus. Jie daugiau rūpinosi savo materialine gerove negu siurprizų palikimu mums.
Apskritai jų kovinė dvasia labai žema, nes jie ten beveik mėnesį laiko kovojo. Įsivaizduokit, kad mėnesį laiko kovoji neturėdamas dušo ir su tais pačiais rūbais visą laiką. Ir visą laiką esi įtampoje ir kovoji dėl tų pozicijų. Kur nežinia, kada ateis ukrainiečiai ir nužudys, nes čia buvo tik laiko klausimas.
– Kokios mintys užplūdo po visko?
– Grįžus po operacijos pirmosios mintys po visko buvo smagu, kad grįžau sveikas gyvas. Džiaugiausi, kad komanda visa grįžo. Bet kitą dieną pamačius, kas iš tikro buvo, truputį pravėdinus galvą ir pradėjus galvoti apie civilius gyventojus, atėjo sukrėtimas. Gaila, kad užsitęsė viskas tiek ilgai ir prireikė beveik trijų savaičių, kad išlaisvintų. Tokius vaizdus pirmą kartą gyvenime mačiau, tai tikrai sukrečia. Ir tokie vaizdai kelia pyktį. Tu nori dar labiau atkeršyti priešui už tokius dalykus.
Tokie vaizdai kelia pyktį. Tu nori dar labiau atkeršyti priešui už tokius dalykus.
Mintys tokios, kad jeigu būtume buvę šiek tiek greitesni ir greičiau viskas būtų padaryta, galbūt daugiau gyventojų būtume išgelbėję. Bet karas yra lėtas ir nieko nepadarysi. Nes kas iš to, jeigu mes labai greitai susiplanuosime operaciją, bet turėsime mažai žvalgybinės informacijos apie priešo pajėgumus. Tada mes patys žūsime ir papildysime tą statistiką.
Man tai pirma gyvenime tokia patirtis. Bet gali būti ir ne paskutinė, nes nežinau, kas manęs laukia kitose operacijose. Dabar po operacijos gavau porą laisvų dienų. Nuvyksiu į Kyjivo centrą. Kyjive jau viskas po truputį pradeda atsidarinėti, veikia parduotuvės. Nereikia jau su jokia palyda vaikščioti. Jaučiasi, kad miestas yra išlaisvintas. Ir žmonių gatvėse padaugėjo – žymiai smagiau morališkai. Turėsiu laisvas dienas pailsėti ir atsigauti nuo visko.
Koks tu esi karys, jeigu prieš civilius keli ranką? Iš kariškos pusės man visiškai nesuprantami tokie dalykai...
Man asmeniškai yra pikta. Prieš Rusiją, kaip prieš tautą aš nieko blogo neturiu, bet prieš jų karius, kurie vykdo tokius įsakymus... Aš pats kaip karys nesuprantu, kaip galima civilius žmones žudyti? Kokia tavo moralė turi būti? Koks tu esi karys, jeigu prieš civilius keli ranką? Iš kariškos pusės man visiškai nesuprantami tokie dalykai...
– Ar planuoji likti legione?
– Jeigu matysiu, kad man reikia psichologiškai prasiblaškyti ir pailsėti, gal tada porai savaičių grįšiu į Lietuvą pakeisti aplinkos. Nesinori eiti į mūšį ir kovoti be galvos. Jeigu nebus smegenų – gali padaryti klaidą, o jos kaina gali būti labai didelė, nes gali pats žūti ir tavo komanda gali žūti. Todėl stengiuosi turėti galvą ant pečių ir jeigu matysiu, kad mano galva pradeda kristi – susitarsiu grįžti pailsėti į Lietuvą ir vėl atgal, nes ir toliau planuoju dalyvauti operacijose.
– Dėkui už pokalbį.
