Kaip klostosi toks gyvenimas, portalui 15min atvirai papasakojo vaiką su partneriu nuo kelerių metukų iki pilnametystės užauginęs vyras. Nei jo pavardės, nei Lietuvos miesto, kuriame gyvena, nei daugiau asmeninių detalių, nei informacijos apie vaiką neskelbiame, kad šeima išvengtų patyčių, kurios yra skambėjusios ne tik iš praeivių, bet net ir iš mokytojų lūpų.
Vienas pervargsta, kitas stumiamas į šoną
Pasikalbėti su Modestu paskatino pernai pirmą kartą Lietuvoje atliktas tyrimas apie tos pačios lyties šeimų gyvenimą. Jis parodė, kad tokios poros ne tik egzistuoja ir kartu gyvena ne vienerius metus, bet ir sugebėjo vienu ar kitu būdu įteisinti savo santykius, net auginti atžalas. Kartu atskleistos skaudžios ir net absurdiškos problemos: formaliai nepripažįstant partnerių santykių, nelaimės atveju jie nebūtų laikomi pora ir net negali iš darželio ar mokyklos pasiimti vaiko, su kuriuo gyvena.
„Vienas partneris yra teisiškai neįgalus, – teigė tyrimo autorius, Lietuvos socialinių mokslų centro sociologas dr. Liutauras Labanauskas. Tai sukuria problemų šeimoje, nes vaiko auginimas yra didelis krūvis ir atsakomybė. Jomis partneriai negali pasidalinti.
Vienas jaučiasi nuolat pavargęs nuo visų mokytojų, darželių, mokyklų, gydytojų ir pan., o kitas partneris tarytum stumiamas iš šeimos, neturintis jokių teisių būti tėčiu savo vaikui.“
Lietuvos žmogaus teisių centro, kuris inicijavo tyrimą, direktorės Jūratės Juškaitės žodžiais, tėvų surinkimai, vizitai pas gydytoją ir panašūs dalykai tapo pilkąja zona. Esą laikui bėgant gali pavykti susitvarkyti ir neformaliai keblumų išvengti. Tačiau, juridiškai žiūrint, tik vienas iš partnerių – biologinis tėtis ar mama – gali užrašyti vaiką į darželį arba mokyklą, pasiimti jį po darbo.
Beje, prieš gerą mėnesį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė, jog tos pačios lyties poros ir jų auginami vaikai privalo būti pripažįstamos šeima visose valstybėse narėse. Kitaip tariant, jei vienoje šalyje vienalytė pora – dvi moterys ar du vyrai – įregistruoti kaip vaiko mamos ar tėvai, toks statusas turi būti pripažįstamas visose kitose Bendrijos šalyse.
Taip pat skaitykite: Lietuva turi pripažinti užsienio homoseksualių žmonių santuokas: ką iš tiesų reiškia toks KT sprendimas?
Tiesa, tai neįpareigoja valstybių įteisinti homoseksualų santuokų ar leisti įvaikinti.
Tuokėsi iš meilės
„Mano seksualumo identitetas formavosi 1992-aisiais, kai laisvėjanti Lietuva vis labiau pažino pasaulį ir po truputį radosi homofobijos apraiškų mūsų krašte, – prisiminė Modestas. – Ankstyvoje paauglystėje jau suvokiau save ir džiaugiausi, kad nebėra sovietinio režimo.
Tuomet negalėjau sveikai vertinti situacijos, nes visa aplinka ir visuomenė buvo supančiota prietarų, melagienų, neapykantos ir kitų siaubų.
Tačiau mes – „kitokie“ – laisvės po truputį netekome dėl homofobiškos propagandos, transliuojamos tiek per medijas, tiek iš politikų lūpų, tiek iš tuometinių populiariųjų žmonių. Visuomenė stūmė mus giliai atgal į pogrindį dėl suformuotos neigiamos nuomonės ir melagienų.
Kaip tik prieš tūkstantmečių sandūrą susidraugavau su gražia bendraamže mergina, kuriai netrukus pajutau romantiškus jausmus.
