68 metų E.Žakaris tikino nuo pat koronaviruso pandemijos pradžios elgęsis labai atsakingai, vengęs susibūrimų, labai retai eidavęs net į parduotuves, nors sveikata, išskyrus regėjimo negalią, nesiskundė, nebuvo linkęs į peršalimus, neturėjo gretutinių ligų, sportavo ir gyveno aktyvų gyvenimą.
Tačiau spalio 17 dieną jis ėmė kosėti, pajuto turįs šiek tiek temperatūros, skaudėjo gerklę. Iškart kilo abejonių, kad galbūt tai koronaviruso simptomai, tik kur jį galėjo pasigauti, E.Žakaris su žmona iki šiol negali atsekti.
„Kaip užsikrėčiau, man tikrai sudėtinga pasakyti. Perkratėme visus variantus su žmona ir neradome galimybės, kur galėjom užsikrėsti. Vengėm didelių renginių, jei eidavom į parduotuvę, visada su kaukėm, o dažniausiai mane žmona palikdavo lauke, nes, žinote, su ta kauke ne taip paprasta man yra. Pačios pradžios niekaip neatsekame, nors viską perkratėme“, – 15min pasakojo buvęs parlamentaras.
Manė, kad iki mirties liko sekundės
Pajutęs pirmuosius simptomus E.Žakaris kreipėsi į šeimos gydytoją. Ji patarė arba vykti tirtis į mobilųjį punktą, arba atvykti į karščiavimo kliniką. Šeima pasirinko pėsčiomis nuvykti į polikliniką, kur karščiavimo klinikoje jiems buvo atlikti koronaviruso tyrimai, o E.Žakariui dar ir peršviesti plaučiai, padarytas kraujo tyrimas.
Jau pirmadienį vakare šeima sulaukė gydytojos skambučio su konkrečiu reikalavimu nedelsiant gultis į ligoninę.
„Šeimos gydytoja paskambino, pasakė, kad koronavirusą turime abu, bet mano ir kiti tyrimai blogi, tai be ligoninės nieko nebus. Liepė kviestis greitąją iškart“, – pasakojo E.Žakaris.
E.Žakaris sako, kad ligoninėje atsidūrė pačiu laiku. Kaip tik tą naktį jo būklė pradėjo smarkiai blogėti.
Dusulys buvo toks, kad gal ir netinka taip sakyti, bet faktiškai porą kartų maniau, kad jau viskas man, kad manęs nebėra.
„Sustiprėjo kosulys, pradėjo kilti temperatūra iki 40 laipsnių. Ir visada ta krizė prasidėdavo naktį – apie 1–2 val. nakties. Dusulys buvo baisus. Tada parai buvau išvežtas į reanimacijos skyrių. Ten jau deguonies kaukę iškart dėjo. Tik guodė, kad gerai, jog dar plaučių ventiliuoti nereikia, kaukės užteks.
Dusulys buvo toks, kad gal ir netinka taip sakyti, bet faktiškai porą kartų maniau, kad jau viskas man, kad manęs nebėra, nes gerklę taip spazmavo, kad negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, ir viskas. Atrodė, dar kelios sekundės be oro ir, matyt, viskas... Nors visada laikiau save stipriu žmogumi, bet jau buvo ir panikos, ir baimės“, – pasakojo E.Žakaris.
Labiausiai bijojo nakties
Po paros buvęs Seimo narys buvo grąžintas į Infekcinių ligų skyriaus palatą, tačiau ir toliau liko su deguonies kauke. Kasdien buvo imami kraujo mėginiai, kaitalioti vaistai. Tik apie šeštą–septintą parą E.Žakario sveikata pamažu pradėjo taisytis.
„Temperatūra nukrito, tai iškart, be abejo, geriau pasidarė, kosulys sumažėjo, bet be deguonies ir toliau tiesiog negalėjau būti, net iki tualeto, nors jis visai šalia, negalėjau nueiti, nes vos nusiėmus kaukę iškart trūko oro. Neįsivaizdavau, kad gali būti tokia baisi būsena, kad žmogus gali taip jaustis. Gyvenime taip nesu jautęsis“, – teigė buvęs Seimo narys.
Jis pripažino, kad prisidėjo ir nervai, ir miego trūkumas.
„Per dvylika parų, manau, kad sudėjus į krūvą gal kelias valandas tik miegojau. Pusvalandį, jei užsnūsti, tai iš lovos iškart verčia arba temperatūra, arba kosuliai. Kai atsisėdi, kažkaip geriau, o jei atsiguli ir dar žemiau, tai iškart spaudžia gerklę ir ima trūkti oro. Taip ir laukdavau, kad kuo greičiau išauštų. Labiausiai nenorėjau nakties“, – atviravo pašnekovas.
Medikus laiko didvyriais
E.Žakaris tikino, kad tik juoką kelia žmonių rašinėjimai, kad koronavirusas panašus į gripą ar peršalimą.
„Aišku, yra, kas lengviau perserga, bet palyginus, kiek esu turėjęs temperatūros ar to gripo, tai čia nežinau iš kiek kartų reiktų tą gripą padauginti, kad bent primintų“, – teigė buvęs Seimo narys.
Nesu blogas žmogus, bet norėčiau tokiems vaikščiotojams leisti keletą valandų atsidurti mano kailyje, o paskui iškart pasveikti.
Jis piktinosi, kad kažkas išvis gali vaikščioti aplink ligonines, kišti nosį palatas ir aiškinti esą ligoninės pustuštės. „Tai yra medikų žeminimas. Kaip taip galima? Tuščios lovos? Kokios tuščios lovos, kai skyrius perpildytas, jau visas turbekuliozinis ir senųjų gimdymo namų jau pusė pastato užpildyta?
Didžiulis trūkumas lovų, o kokie čia išsidirbinėjimai? Čia taip žmonės nori pasirodyti ir pabūti reikšmingi? Nori, kad medikai iš darbų išeitų? Negalima taip sakyti ir nesu blogas žmogus, bet norėčiau tokiems vaikščiotojams leisti keletą valandų atsidurti mano kailyje, o paskui iškart pasveikti. Bet nors išbandytų ir sužinotų. Neliktų nė vieno tokio vaikščiotojo“, – įsitikinęs pašnekovas.
E.Žakaris labai dėkojo medikams, kad išsaugojo jo gyvybę. Jis sako niekada negalėjęs įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis šiuo metu dirba gydytojai, slaugės ir jų padėjėjos.
„Galėdavai spausti skambutį bet kada – dieną, naktį, tuoj pat pribūdavo, niekada neparodė nė menkiausio nepasitenkinimo, kad gaišini, trukdai. Tiek slaugytojos, tiek padėjėjos, tiek gydytojai, tiek reanimacijoje, kur buvau, žmonės tikrai fantastiniai. Žinokit, krūvis jiems didžiulis.
Mane gydantis gydytojas per dvylika parų tik vieną kartą nebuvo, tai vadinasi, jis vienuolika parų žmogus buvo visą laiką darbe. Jau iš to galima įsivaizduoti, kokie jų krūviai. Ir slaugytojos..., juk girdisi tie skambučiai, tas lakstymas jų tai ten, tai ten. Neįsivaizduoju, kaip jie atlaiko tokius krūvius ir vis tiek, juk ir rizika didžiulė patiems užsikrėsti“, – 15min sakė buvęs Seimo narys.
E.Žakaris jau namuose, bet dar geria antibiotikus, jaučiasi silpnai.
„Stengiuosi vaikščioti pamažu, judėti. Gyvenu antrame aukšte, tai, kai parvežė greitoji, palydėjo, neįsivaizdavau niekada, kad antras aukštas yra taip aukštai. Kojos vos laiko. O dabar vis stengiuosi po truputį pajudėti, nes suprantu, kad jei sau nepadėsiu, tai nereikia norėti, kad vien vaistai viską išspręstų“, – kalbėjo jis.
E.Žakaris Seimo nariu dirbo tris kadencijas nuo 2004 m. iki 2016-ųjų.
