COVID-19 pandemija tebelaiko uždariusi muziejų duris, tačiau pastarieji laiko veltui neleidžia. Lietuvos nacionalinis muziejus – ne išimtis, per karantiną jis pristatė ne vieną parodą, ekskursiją, projektą virtualiai.
O dabar muziejus leidžia bent akies krašteliu pasižiūrėti į tai, ką turi visiškai naujo.
LNM direktorė Rūta Kačkutė pasakoja: tai 1878 metais pastatytas kareivinių pastatas. Tiesa, apie pirmykštę paskirtį jau primena tik akcentai, pastato išorė, nes viduje čia viskas itin modernu. Tokio filialo LNM dar neturėjo. Kviečiame pasidairyti bent virtualiai skaitant interviu su direktore apie tai, kas čia yra ir ką galėsime matyti ateityje.
Nuo kareivinių iki modernumo
– Naujasis jūsų filialas yra T.Kosčiuškos gatvėje 3. Išgirdusi tą adresą, pirmiausia pagalvojau apie areštinę, bet ne, tai dar ne areštinė. Papasakokite apie šį pastatą ir ką jame galėsime matyti, kai jau atsidarysite lankytojams?
– Tai yra pastatas, 1878 metais pastatytas kaip kareivinės. Toliau už jo dar tęsiasi link Šv.Petro ir Povilo bažnyčios dar vienas korpusas – visas šitas kompleksas buvo kareivinių. Jį pastatė caro valdžia po to, kai panaikino Vilniaus tvirtovę, kuri apėmė visą teritoriją su Gedimino pilimi. Kareivinės ten egzistavo iki sovietmečio.
Sovietmečiu ten veikė mokykla-internatas Nr.2. Nepriklausomybės metais patalpos atiteko LNM labai prastos būklės. Dešimt metų LNM po truputį tvarkė visą tą teritoriją ir patį pastatą.
Užtrukome dešimt metų, bet pastatas įgavo naują paskirtį – tai bus „Istorijų namai“, ekspozicinis padalinys, skirtas parodoms.
Pastatas yra saugomoje paveldo teritorijoje, ten yra kultūros paveldo objektas – vadinamasis Horaino namas, kur dabar įsikūręs mūsų Archeologijos skyrius. Visa ši teritorija tvarkoma pagal nustatytas reikalavimus. Iš pradžių reikėjo avarinę pastato būklę pašalinti, stogą sutvirtinti.
O tada reikėjo išsaugoti patį fasadą. Užtrukome dešimt metų, bet pastatas įgavo naują paskirtį – tai bus „Istorijų namai“, ekspozicinis padalinys, skirtas parodoms. Pirmas ir antras aukštai bus skirti būtent besikeičiančioms parodoms.
Cokolinis aukštas įrengtas kaip saugykla, atvira saugykla, kur lydimi gidų galės žmonės pereiti ir pasižiūrėti mūsų etnografines kolekcijas. Ten specialiai sudėta saugyklų įranga yra pritaikyta konkretiems eksponatams, kad juos būtų galima ir saugoti deramomis sąlygomis, ir apžiūrėti.
Tuo džiaugiamės, bet ypatingai džiugina tai, kad atsirado sąlygos deramai saugoti eksponatus, nes ten yra įrengtos visos reikiamos sistemos – rekuperacinė, drėkinimo, vėdinimo. Jeigu kiltų gaisras – gesinimo rūku sistema. Visos tos sistemos muziejuje yra neišvengiamos, bet LNM tokio padalinio su tokiomis technologijomis neturėjo.
– Senuosiuose pastatuose tai įrengti be rekonstrukcijos turbūt ir nebūtų įmanoma?
– Jeigu vyktų rekonstrukcija, tą būtų galima padaryti. Bet nei vienas LNM pastatas taip nebuvo tvarkytas. Naujasis arsenalas atstatytas 1968 metais ir nuo tada iš esmės nėra tvarkytas, tik kosmetiškai paremontuotas.
Iki šiol nebuvo net galimybių tokį padalinį įsirengti. Valdovų rūmai visa tai turi, bet jie naujai statyti. O LNM iki šiol nelabai turėjo galimybių ir rimtų, tarptautinių parodų atsivežti, nes joms taikomi tam tikri reikalavimai, kurių mūsų ekspozicinės erdvės neatitiko.
Pradės nuo mumijų
– Dabar jau galėsite rengti tokias parodas?
– Dabar galėsite. Ir labai džiaugiamės, kad pirmoji mūsų tarptautinė paroda, kurią planuojame šitame padalinyje, bus Marijai Gimbutienei skirta ekspozicija. Jeigu COVID-19 nesutrukdys, o tikimės, kad taip nebus, tai bus paroda rugsėjo pabaigoje, dauguma eksponatų atkeliaus iš 20-ies Europos muziejų.
O patį padalinį atversime su dviem parodomis. Pirmajame aukšte bus paroda, skirta Egipto mumijoms, kurios yra Lietuvoje, ir kitiems eksponatams iš Egipto, kuriuos yra surinkę mūsų kolekcininkai. Papasakosime, ką mumijos mums pasakoja remiantis naujausiais mokslo duomenimis, pabandysime praskleisti tą uždangą.
Daug žmonių net nežino, kad Lietuvoje turime ne vieną mumiją. Kokios jos yra, ką pasakoja, neatskleisiu – paliksiu intrigą. Ta paroda turėtų būti pritaikyta ne mokslininkams, čia nereikės ypatingo pasirengimo, kad suprastume tai, ką paroda pasakoja.
Daug žmonių net nežino, kad Lietuvoje turime ne vieną mumiją. Kokios jos yra, ką pasakoja, neatskleisiu – paliksiu intrigą.
Antrame aukšte bus fotografo Arūno Baltėno paroda, kuri pasakos apie Lietuvos žmonių ir lietuvių, gyvenančių užsienyje darbus, hobius ir t.t. Tai toks bandymas pasižiūrėti į Lietuvos visuomenę plačiąja prasme per menininko akinius.
Kol kas mes pristatome tik patį pastatą ir jo įrangą. Ekspozicijos dar neįrengtos, jas planuojame balandžio pabaigoje ir tikimės, kad iki to laiko jau bus galima apsilankyti gyvai.
Dabar norėjome parodyti pačią erdvę, nes ji unikali, kurta unikaliai. Tai architekto Alfredo Trimonio projektas – vidinės muziejaus erdvės, ekspozicinės įrangos, saugyklos įrengimo projektas.
Jis kurtas specialiai muziejui, o to irgi Lietuvoje dar labai trūksta, kad visa aplinka būtų kuriama muziejui. Nuo holo, kur pasitinkame lankytoją, norime, kad lankytojas jau čia pasijustų jaukiai, įrengtų mamos ir vaiko kambarių iki pačios ekspozicinės erdvės, kur specialiai šiam pastatui sukurtos ekspozicinės įrangos sistemos.
– Pasidarius po naująjį filialą net nepasakytum, kad tai buvusios kareivinės. Bet galbūt palikote tam tikrų detalių, užuominų, liudijančių apie pastato istoriją?
– Palikta autentiška išorė. Viduje turime atkurtas arkas pagal tuos duomenis, kurie yra išlikę apie vidinę arkinę sistemą. Nėra atkurta taip, kaip viskas buvo, bet laikytasi tam tikrų tūrių, medžiagiškumo ir t.t.
– Ar tai buvo brangus projektas?
– Darbai vyko dešimt metų. Labai brangiai kainavo paties pastato sutvarkymas, restauravimas. Iš viso visas projektas kainavo 9,5 mln. eurų. Sunku vertinti, ar tai yra labai didelė suma, juk žinome, kad kuo ilgiau vyksta darbai, tuo jie labiau brangsta.
Ir visos sistemos nėra pigios. Tačiau gyvename koronaviruso sukeltomis sąlygomis ir turime turėti įrangą, kuri per dvi valandas pakeičia visą orą patalpose, o jeigu labai norime ir įjungiame sistemą visu pajėgumu, tai padaro per valandą. Šiais laikais tai darosi būtina.
Iš viso visas projektas kainavo 9,5 mln. eurų. Sunku vertinti, ar tai yra labai didelė suma, kuo ilgiau vyksta darbai, tuo jie labiau brangsta.
Tikisi atsidaryti kovo vidury
– Kokiomis nuotaikomis jūs, kaip muziejininkai, pastaruoju metu gyvenate? Kultūros ministras buvo užsiminęs, kad tikimasi jau leisti atsidaryti, laikantis saugumo reikalavimų, nuo kovo 1-osios, tačiau šią savaitę Vyriausybė nesvarstė posėdyje tokio sprendimo. Kada galbūt galėtumėte atsidaryti?
– Kalbėjome praeitą savaitę su ministru ir aš tebemanau, kad ir toliau viskas ruošiama atvėrimui. Dabar prasidės testavimas, darbuotojai turės kelias savaites išsitirti. Mes gyvename atsidarymo nuotaikomis. Esame parengę penkias parodas, kurių dar nematė lankytojai. Tris jau esame virtualiai atidarę, laukia dar du virtualūs atidarymai.
Tikrai esu įsitikinusi, kad jau kovo vidury lankytojai po truputį galės ateiti į muziejus. Lūžis įvyko, bet žinoma – reikia ruoštis atsakingai. Aš tikrai pritariu, kad būtina testuoti, bet viskas juda atsivėrimo linkme. Ir man atrodo, mums to labai reikia psichologiškai.
Ir muziejaus darbuotojams, nes parengti penkias parodas ir negalėti jų parodyti nėra lengva, bet manau, labiausiai to reikia žmonėms. Tas psichologinis klimatas reikalauja kažką atverti, o muziejai yra ta vieta, kur gali saugiai lankytis ir gauti to dvasinio peno, atsipalaiduoti.
– Muziejų erdvės išties didelės, turbūt turite galimybių ir lankytojų srautus riboti?
– Taip, be jokios abejonės. Mes tai darėme ir pirmo karantino metu, esame viską pabandę praktiškai, žinome, kaip elgtis, nebebijome, jaučiamės drąsūs ir stiprūs. Žinome iš patirties, kad lankytojų minių nebėra. Kai nėra turistų, nėra taip, kad žmonių priplūstų ir turėtume riboti srautus. Yra normalus lankymasis ir atstumų galima laikytis, tai tikrai ne problema.
Žinome iš patirties, kad lankytojų minių nebėra. Kai nėra turistų, nėra taip, kad žmonių priplūstų ir turėtume riboti srautus.
– Bet ar jums bus verta dirbti, jeigu įprastomis darbo dienomis lankytojų tebus vienas kitas? Juk grupės atvykti, moksleivių klasės artimiausiu metu tikrai negalės.
– Dirbti tikrai verta. Turime suprasti, kad muziejai nėra pelno siekianti organizacija. Mūsų tikslas visų pirma yra visuomenei, kuri moka už tai, kad mes esme, atiduoti grąžą, kad žmonės pamatytų, pasijustų geriau. Ir tai terapinė priemonė. Be jokios abejonės muziejams dirbti apsimoka.
O dėl moksleivių, kurie neateis, tai galbūt pavėlinsime dviem valandomis atsidarymo laiką, priimsime sprendimą dirbti nuo 12 val. Nes tas laikas, kai ateidavo klasės, yra ryte, o jos ateis. Bet tuo metu mes labai sėkmingai dirbame su moksleiviais nuotoliniu būdu.
Pradėjome pernai su keturiais edukaciniais nuotoliniais užsiėmimais, dabar turime jų 18. Tai labai pasiteisinęs dalykas. Noriu pasidžiaugti po Vasario 16-osios – tai laikas, kai Vilniaus mokyklos eina į Signatarų namus. O šie metai buvo tie, kai į Signatarų namus virtualiai galėjo eiti visos Lietuvos mokyklos. Galime sakyti, kad blogai tas karantinas, bet turime ir gerų dalykų.
– Karantino pamokas turbūt pritaikysite ir ateityje?
– Tikrai išliks ir virtualių mūsų projektų daug. Jau supratome, kad visus savo renginius, kurie vyks gyvai, transliuosime – nebūtinai reikės eiti į paskaitas, bet galima bus ir stebėti nuotoliniu būdu. Tai labai pasiteisino.
Labai pasiteisino ir nuotolinės ekskursijos. Negaliu pažadėti, kad jų bus tiek daug, kiek turime karantine, nes pajėgumai bus kitokie. Mažinsime jų skaičių, bet gerinsime jų kokybę. Tokių dalykų tikrai bus. Jau nekalbu apie virtualius turus.
Tikrai išliks daug virtualių projektų. Visus savo renginius, kurie vyks gyvai, transliuosime – nebūtinai reikės eiti į paskaitas, galima bus stebėti nuotoliniu būdu.
Tarkim, iš parodų. Jau paviešinome sukilėliams skirtos parodos turą. Rengiame ir dar keletą iš parodų, kurių jau nebėra. Šitą tradiciją tikrai tęsime, nes tai labai pasiteisina – ne visi žmonės gali atvykti, ne visi atvažiuoja, o tai yra ir išliekamoji vertė, ir galimybė tiek Lietuvoje gyvenantiems, tiek užsieniečiams pamatyti tai, ką mes kuriame. Tai ir Lietuvos istorijos populiarinimas.
Areštinėje pirmiausia keis stogą
– Paminėjote parodą 1863 metų sukilėliams, kuri veikė buvusioje areštinėje. Kaip su šiomis patalpomis? Kas jų laukia?
– Visi ten apsilankę matė, kokios prastos būklės yra areštinė. Dabar esme priversti ją laikyti uždarę, kol nepasikeisime stogo. Projektas jau yra parengtas, pradėsime jau jį įgyvendinti. Tikimės, kad iki šaltojo sezono stogą, kuris yra avarinės būklės, sutvarkyti.
Bet stogas tai ne visas pastatas. Sieksime išlaikyti tą autentiškumą, kurį lankytojai jau matė, jis nesikeis, tačiau sutvarkyti viską tinkamai gretai mums nepavyks – gal per penkerius metus. Bet kai tik sutvarkysime stogą, ten esame suplanavę net dvi parodas.
Vienas turėtų atsidaryti pačioje šių metų pabaigoje, kita – kitąmet. Tas patalpas, kurias galime naudoti ekspozicijai, naudosime ir toliau, o visą teritoriją sutvarkysime per tam tikrą laiką.
– Viziją, kas ten bus, jau matote?
– Areštinėje išlaikysime autentiškumą ir kursime parodas, kurios tiks tai erdvei. Pirma paroda apie moteris pasipriešinimo judėjimuose – šita tema yra labai pamiršta, mažai apie ją kalbama. O 2022 metais rengsime parodą, skirtą sovietmečiui. Daugiau detalių kol kas neatskleisiu.
-
Visuomenei atveria buvusią areštinę Vilniaus centre: čia žmonės kalinti nuo XIX a.
-
Vilniuje atidaroma 1863-1864 metų sukilėliams skirta paroda
-
Nacionalinis muziejus sulaukė per 130 COVID-19 eksponatų, ateityje žada parodą
-
Nacionalinis muziejus dovanų gavo ginkluotės, karinės aprangos ir dokumentų kolekciją
-
Muziejus parodas atidaro virtualiai: ką naujo lankytojai galės pamatyti muziejams atvėrus duris?
