Islandijos vyriausybei J.Sigurðardóttir vadovavo 2009-2013 metais, kai šalį ištiko bankų sistemos griūtis ir finansų krizė. Šios sudėtingos politinės padėties kontekste pirmoji pasaulyje homoseksualumo neslepianti šalies vadovė pasirinko žiniasklaidoje neaptarinėti savo asmeninio gyvenimo.
J.Sigurðardóttir pasitraukus iš politikos pora vengė padidinto visuomenės dėmesio ir dalyvavo tik keliuose LGBT bendruomenei skirtuose renginiuose. Vis dėlto J.Leósdóttir jautė būtinybę papasakoti savo jau 30 metų trunkančių santykių istoriją: 2013 metais rašytoja išleido autobiografiją „Jóhanna ir aš“.
Tai – mūsų santykių istorija. Santykių, kurie prasidėjo prieš 30 metų ir ilgą laiką buvo sudėtingi.
Savo asmeninėmis patirtimis J.Sigurðardóttir ir J.Leósdóttir maloniai sutiko pasidalinti ir su LGBT bendruomene Lietuvoje: islandės dalyvaus LGBT bendruomenės festivalio „Baltic Pride“ 2016 renginyje „Pride Voices“, kuris vyks š. m. birželio 16 dieną 19.00-21.00 val. Lietuvos rusų dramos teatre.
„Žinau, kad LGBT žmogaus teisės Lietuvoje, priešingai nei Islandijoje, nesulaukia pakankamai dėmesio. Todėl viliuosi, kad mano ir Jónínos istorija padrąsins LGBT žmones Lietuvoje siekti lygybės be kompromisų“, – pabrėžia buvusi Islandijos Ministrė Pirmininkė J.Sigurðardóttir.
„Jóhanna ir aš“
„Islandijoje mano knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo, nes iki tol apie asmeninį gyvenimą nekalbėjome. Nedalijome interviu ir kartu nepozavome nuotraukoms. Visą savo dėmesį skyrėme karjerai ir šeimai, neakcentavome, kad esame tos pačios lyties pora. Autobiografija buvo Jóhannos idėja, bet manęs nereikėjo ilgai įkalbinėti“, – juokiasi J.Leósdóttir.
„Tai – mūsų santykių istorija. Santykių, kurie prasidėjo prieš 30 metų ir ilgą laiką buvo sudėtingi. Tai dviejų žmonių, kurie patyrė daug skausmo, istorija su laiminga pabaiga. Jautėme, kad privalome pasakojimu apie mūsų patirtus išbandymus pasidalinti su LGBT bendruomene Islandijoje ir visame pasaulyje. Tikimės, kad ši knyga įkvėps žmones, kurie susiduria su panašiais iššūkiais“, – tikina rašytoja.
J.Leósdóttir kaip rašytoja debiutavo 1988 metais ir per tą laiką išleido jau 12 knygų. Didžiausią įtaką autorei turėjo jos trilogija apie paauglę mergaitę iš mažo Islandijos miestelio. Lankydamasi šalies mokyklose J.Leósdóttir nesutriko sužinojusi, kad jos kūrinius skaito tiek mergaitės, tiek berniukai. Vis dėlto rašytoja neneigia, kad skaitytojus labiausiai domina jos asmeninė istorija.
„Rašyti autobiografiją buvo labai keista. Turėjau prisiminti kai kuriuos skausmingus momentus. Tačiau be visų šių sudėtingų jausmų ir nuostabių akimirkų mūsų santykiai nebūtų trukę taip ilgai. Daugelį skaitytojų stebina, kad kartu esame jau 30 metų. Iki pasirodant knygai tik mūsų šeima ir artimiausi draugai žinojo, kokius išbandymus patyrėme santykių pradžioje“, – atskleidžia moteris.
Visuomenė niekaip nereagavo
„Mūsų istorija prasidėjo 1985 metais. Tai buvo visiškai kitoks laikotarpis. Nebuvo jokių LGBT asmenų lygybę skatinančių įstatymų ar teisinio tos pačios lyties asmenų santykių pripažinimo. Palyginus su dabartine situacija, tai buvo lyg viduramžiai. Kartu negyvenome ir jautėmės truputį izoliuotos, neradome savo vietos“, – prisimena J.Leósdóttir.
„Norėjome gyventi kartu, bet pernelyg branginome savo asmeninius įpročius. Buvo sudėtinga. Kėliau scenas, trankiau durimis ir pareiškiau, kad ilgiau laukti nebegaliu. Tuomet susiimdavau ir stengdavausi mąstyti blaiviai: apgaudinėjau save, kad po rinkimų viskas stos į savo vietas. Tačiau po ketverių metų vėl vykdavo rinkimai“, – priduria ji.
2000 metais J.Sigurðardóttir ir J.Leósdóttir apsigyveno kartu ir nustebo nesulaukusios jokios visuomenės reakcijos. Žiniasklaida gerbė poros sprendimą nekalbėti apie asmeninį gyvenimą, o po devynerių metų J.Sigurðardóttir buvo išrinkta Islandijos Ministre Pirmininke. Rinkėjai vėliau politikę įvertino už pastangas išvedant šalį iš finansinės krizės.
J.Leósdóttir įsitikinusi, kad visuomenė į poros santykius nereagavo todėl, kad partnerės yra baltaodės vyresniojo amžiaus moterys. „Manau, kad neutralų visuomenės požiūrį formavo tai, kad esu vyresnio amžiaus moteris ir turiu anūkų. Veikiausiai močiutės žmonėms neatrodo pavojingos“, – svarsto pašnekovė.
Taigi pora nesulaukė daug neigiamų komentarų. Net oficialaus vizito į Kiniją, kur homoseksualumas – vis dar griežtas tabu, metu buvusios Islandijos Ministrės Pirmininkės partnerė „nebuvo ignoruojama“. „Su mumis elgėsi mandagiai. Kai kurie manė, jog kinai stengsis mane ignoruoti arba nerodys per televiziją. Aš net dalyvavau interviu. Tačiau buvo aišku, kad jie nepratę priimti tos pačios lyties porų“, – tikina J.Leósdóttir.
Vis dėlto sutuoktinės patyrė ir vieną nemalonų incidentą: vizito Farerų salose metu Danijos autonominio regiono parlamento narys demonstratyviai atsisakė sėsti prie bendro oficialios vakarienės stalo.
Viskas rutuliojosi slapta. Buvo nepaprastai sunku, nes baiminomės, kad nukentės mūsų vaikai. Svarstėme, kokį poveikį jiems turės tėvų skyrybos, – atskleidžia moteris.
„Jis pakėlė didelį triukšmą. Jam užkliuvo, kad Jóhanna atėjo kartu su manimi“, – stebisi politikės partnerė.
Tačiau ne visos problemos kilo dėl išaugusio visuomenės dėmesio. Pora susipažino 1983 metais. Abi moterys jau buvo susituokusios ir turėjo vaikų.
„Viskas rutuliojosi slapta. Buvo nepaprastai sunku, nes baiminomės, kad nukentės mūsų vaikai. Svarstėme, kokį poveikį jiems turės tėvų skyrybos“, – atskleidžia moteris.
Buvę partnerių sutuoktiniai labai nesidžiaugė, tačiau vėliau sukūrė šeimas. Trys Jónínos berniukai priėmė pokyčius, suaugę vedė ir šiuo metu siekia karjeros aliuminio ir naftos pramonėje bei žiniasklaidos srityje.
Seksualinė orientacija – ne pasirinkimas
J.Leósdóttir tikina, jog idėja išleisti autobiografinę knygą kilo ne tik todėl, kad jos partnerė pasitraukė iš politikos. Rašytoja tikisi, kad jos knyga paskatins LGBT* asmenis priimti savo seksualinę orientaciją.
„Savo knyga komunikuoju žinutę, kuri nėra paprasta. Seksualinė orientacija nėra pasirinkimas. Žmonės nepasirenka homoseksualumo, o jei tokį pasirinkimą turėtų, veikiausiai pasakytų ačiū, bet ne. Gyvenimas būtų buvęs daug paprastesnis, jei būtume heteroseksualios. Tačiau esame laimingos, kad įveikėme visus išbandymus“, – neslepia rašytoja.
Jóhanna ir Jónína susitiko, kai dirbo viename komitete, nors žurnalistei ir rašytojai Jónínai politikės vaidmuo buvo neįprastas. Netrukus moteris pirmą kartą gyvenime pajuto trauką tos pačios lyties asmeniui ir suprato, kad Jóhannai puoselėja daugiau nei draugiškus jausmus.
„Nesitikėjau, kad taip gali nutikti man. Viskas buvo kitaip, nes buvau sulaukusi brandaus amžiaus ir puikiai žinojau, kas esu. Nebuvau savimi nepasitikinti paauglė“, – pasakoja moteris. Savo meilę J.Leósdóttir įvardijo kaip „keistą jausmą“ ir vis dar nedrįsta savęs tapatinti su lesbiete.
„Seksualinė orientacija man nebuvo ypatingas atradimas. Man visada svarbiausia buvo meilė asmeniui, nes sulaukus trisdešimties žmogaus tapatybė jau yra pilnai susiformavusi“, – tikina J.Leósdóttir. Moteris pripažįsta, kad būdama jaunesnio amžiaus „baiminosi lesbiečių“, nes niekada nebuvo su jomis susidūrusi.
Baiminosi lesbiečių
Studijuodama Esekso universitete Jungtinėje Karalystėje rašytoja apsilankė bare, kurio tualetu naudojosi ir greta esančios gėjų diskotekos klientai. „Nėjau į tualetą, nes baiminausi, kad ten gali būti lesbiečių. Man tai prilygo apsilankymui vyrų tualete. Tai parodo visišką tuometinį mano neišprusimą ir jaunatvišką kvailumą“, – pripažįsta J.Leósdóttir.
Jaunajai rašytojai lesbietės prilygo „priešingai biologinei rūšiai“. Pagaliau pripažinusi savo jausmus J.Sigurðardóttir moteris rėžė partnerei: „Apsivemsiu, jei apsikabinsi mane ir bandysi pabučiuoti.“
J.Sigurðardóttir nieko neatsakė. Po kelių mėnesių J.Leósdóttir pripažino savo jausmus, o 1986 metais išsiskyrė su vyru. Moteris neatvirauja apie pirmąjį bučinį su mylimąja, tačiau neslepia, kad tam prireikė laiko.
Fizinį santykių aspektą moteris „prisijaukino“ natūraliai. „Moterys įsimyli žmogų, asmenį. Mano draugėms patinka tam tikros išvaizdos vyrai: žemi, aukšti ar liekni. Moterų santykiuose viskas truputėlį kitaip. Galbūt tai – tik mano įsitikinimas“, – svarsto ji.
Klaidingų įsitikinimų keitimas yra ir J.Leósdóttir autobiografijos „Jóhanna ir aš“ bei dalyvavimo „Baltic Pride“ 2016 festivalio programoje tikslas. Rašytoja įsitikinusi, jog pokyčius paskatinti gali tik asmeniniai pavyzdžiai. Kuo daugiau pasaulio lyderių neslėps tos pačios lyties partnerių, tuo greičiau vienalytės šeimos visuomenės nebestebins.
