Jonaviečio istorija prasidėjo tada, kai antstolis nuo jo sąskaitos nuskaičiavo beveik 18 eurų. Nors Lietuvos antstolių rūmai tąsyk aiškino, kad jokio pažeidimo nėra, dviejų instancijų teismų nuomonė buvo kitokia.
Mokėdamas baudą nenurodė kodo
„Sausio pabaigoje gavau 30 eurų baudą. Vasario 1 dieną ją sumokėjau, padarydamas pavedimą į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) sąskaitą. Tačiau, pasirodo, nenurodžiau kodo, o tą padaryti reikėjo. Baudą mokėjau pirmą kartą gyvenime, todėl tiesiog nežinojau ir nepastebėjau, kad būtina nurodyti tuos kelis skaičius.
Dėl to VMI visiškai nebuvo padengta bauda, ir buvo nuskaičiuota 8,62 Eur GMP nepriemoka, apie kurią taip pat nieko nežinojau.
Gegužės 24 dieną gavau VMI laišką, kad 8,62 eurų skolos už baudą išieškojimas perduotas antstoliui. Tą pačią dieną paskambinau į VMI. Viską išsiaiškinau, pažadėjo paskirti kodą ir padengti skolą“, – pasakojo vyras.
Tą pačią dieną vyras paskambino ir į antstolio N.Alenino kontorą.
Paaiškinęs situaciją vyras paprašė nesiimti išieškojimo, mat VMI netrukus savo prašymą atšauks. Telefonu atsiliepusi mergina paprašė atsiųsti baudos mokėjimo pavedimo kopiją, pasirašytą elektroniniu parašu.
„Tą ir padariau. Gegužės 26 dieną gavau VMI raštą, kuriame sprendimas išieškoti skolą pripažįstamas netekusiu galios. Tačiau jau gegužės 31 dieną pamačiau, kad sąskaitoje yra 17,89 eurų lėšų apribojimas „už antstolio veiksmus“.
Kokius veiksmus? Bauda buvo sumokėta laiku, jokios skolos nebuvo, buvo tik kažkokie nesusipratimai dėl pinigų priskyrimo. VMI operatyviai šią problemą išsprendė. Už ką turiu mokėti antstoliams?“ – sakė jonavietis.
Antstolis pralaimėjo dviejuose teismuose
Pasak Dainiaus, jei antstolis būtų išieškojęs vieną eurą, tuomet jo darbo išlaidos būtų pagrįstos.
Nors tąsyk Lietuvos antstolių rūmai teigė, jog N.Alenino veiksmai yra teisėti, nes už savo klaidas reikia mokėti, tačiau jonavietis nutarė kreiptis į teismą.
Pirmos instancijos teismas nurodė, kad nuskaičiuoti pinigai turi būti grąžinti.
„Teismas išaiškino, kad neteisingi buvo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) veiksmai. Būtent dėl jų išieškojimas buvo perduotas antstoliui.
Nes jei žmogus, sausio 20 dieną nubaustas 30 eurų bauda, vasario 1 dieną tokią sumą perveda į tinkamą VMI baudų surinkimo sąskaita, tik nenurodytas kodas, tai aišku, kad tai yra bauda, o ne sumokėta kažkokia kita suma. Neleistinas VMI savivaliavimas nurašyti 8,64 GPM nepriemokos“, – sakė vyras.
Tačiau antstolis N.Aleninas Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą apskundė Kauno apygardos teismui.
„Ir čia pralaimėjo. Žinoma, antstolis dar gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, tačiau manau, kad to nedarys, juolab kad ir pinigus man jau grąžino.
Liaudiškai tariant, jei antstolis pralaimėtų ir ten, iš dalies būtų suformuota ir tam tikra teisminė praktika, kuri nebūtų palanki kitiems antstoliams“, – sakė Jonavoje gyventis Dainius.
Advokatas: procesas buvo vykdomas neteisėtai
Advokatas Karolis Rugys sako, jog šioje situacijoje jau iš anksto buvo galima įtarti, kad antstolis tinkamai neįvykdė jam keliamos pareigos ir tinkamai neįsitikino, kad nėra akivaizdžių kliūčių vykdomiesiems veiksmams atlikti, todėl išieškojimo procesas buvo vykdomas neteisėtai bei pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus.
„Tą ir patvirtino dviejų instancijų teismai, nors antstolis laikėsi kitos nuomonės. Antstolis negalėjo atlikti vykdymo veiksmų, todėl bet koks atlyginimo reikalavimas už antstolio veiksmus laikomas neteisėtu, kadangi nebuvo teisinio pagrindo vykdomųjų veiksmų atlikti.
Antstolis galėtų pretenzijas reikšti išieškotojui – Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau nuo pat pradžių rinkosi kitą būdą: už savo veiksmus išsiieškoti pinigus iš žmogaus, kuris nebuvo skolingas.
Reikia pasveikinti žmogų, kuris savo pavyzdžiu parodė, jog galima apginti savo teises. Nors ginčo suma nedidelė ir nebuvo daug investuota į teisingumo paieškas, tačiau vis tiek negaliu sutikti, kad bylinėjimasis nieko nekainuoja.
Procesas kainuoja ir valstybei, ir žmogui (vien laiko kiek sugaišta). Kitam papildomai kainuotų ir teisinė pagalba – retas žmogus sugeba tinkamai surašyti procesinius dokumentus.
Daugelis žmonių, tai įvertinę, nusprendžia neieškoti teisybės, verčiau sutinka nepagrįstai susimokėti – bet neteisingumo jausmas lieka. Tačiau ši situacija parodo, kad verta ginti savo teises. Tikėsimės, kad ir antstoliai ateityje panašiose situacijose elgsis kitaip“, – sakė K.Rugys.
Antstolio kaltės neįžvelgia
Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė: „Teismų sprendimus turime gerbti ir vykdyti. Antstolis, grąžindamas lėšas šios ilgos istorijos herojui, taip ir padarė. Vis dėlto tai nereiškia, kad antstolis savo veiksmus pradedant priverstinį skolos išieškojimą pripažino klaida.
Jeigu norime būti objektyvūs, negalime dėti galutinio taško, nes dar lieka nemažai neatsakytų klausimų.
Pirmas klausimas: kokiais būdais ir priemonėmis antstolis galėtų „įlįsti į valstybės kišenę“ ir revizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) darbą (t.y. patikrinti, ar pateikdama vykdomąjį dokumentą antstoliui pati VMI patikrino, ar vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir ar turi būti vykdomas priverstine tvarka)?
Tokią antstolio pareigą įtvirtinantis Civilinio proceso kodekso 651 str. 2 dalies 7 punktas kol kas tėra teisinė fikcija, kadangi praktinių priemonių šiai pareigai realizuoti antstolis neturi.
Maža to, aprašomu atveju VMI yra net juodu ant balto antstoliui N.Aleninui parašiusi: vykdomasis dokumentas dėl baudos išieškojimo pateiktas pagrįstai. Sprendimus priverstinai išieškoti baudas VMI centralizuotai pateikia antstoliams pagal susitarimą su Lietuvos antstolių rūmais, kuriame, be kita ko, įrašyta ir sąlyga, kad, pateikdamas vykdomąjį dokumentą, mokesčių administratorius kartu patvirtina turtinės prievolės buvimą.
Antras klausimas: kas laimėjo ir kas pralaimėjo šį ginčą, jeigu VMI sumokėjo antstoliui jo patirtas bylos administravimo išlaidas, kai teismas priverstinį skolos išieškojimą pripažino neturėjusiu teisinio pagrindo?
Trečias klausimas: kaip susiformuos teismų praktika sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus? Dabar ji įvairi: esama ir tokių sprendimų, kuriais skolininkui aiškiai priskiriama pareiga padengti dėl jo neapdairumo susidariusias sprendimo vykdymo išlaidas.
O pats svarbiausias klausimas – retorinis: kas kompensuos žalą antstolio reputacijai? Sąžiningai atlikdamas savo pareigas – vykdydamas VMI pateiktą sprendimą, kurio nevykdyti neturi teisės – antstolis lieka be kaltės kaltas.
Analogiškų nesklandumų, kai antstoliams pateikiami sprendimai dėl jau sumokėtų baudų, būta ne vieno. Todėl išvada paprasta: baudų priverstinis išieškojimas galės vykti šimtu procentų sklandžiai tik tada, kai bus užtikrintas šimtu procentų patikimas vykdomųjų dokumentų pateikimas antstoliams. Vien tik nuo antstolių profesionalumo ir gerų norų tai, deja, nepriklauso.“
