Kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę, čia buvo per 200 tūkstančių SSRS kareivių su tankais, lėktuvais, laivais ir bazėmis strateginėse Lietuvos vietose. Daliniai pasienyje kontroliavo mus skyrusią nuo pasaulio geležinę uždangą. Praėjus daugiau nei trejiems metams paskutinis Rusijos karinis ešelonas išvažiavo iš Lietuvos. Net greičiau nei iš kitų buvusių Rytų bloko šalių.
Penktadienio „Dienos temoje“ – tie, kas betarpiškai prisidėjo maksimalistinę idėją paverčiant realybe: derybų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo delegacijos buvęs vadovas Česlovas Stankevičius – signataras, ambasadorius, buvęs krašto apsaugos ministras, ir derybininkų koordinatorius Aleksandras Abišala – signataras ir buvęs ministras pirmininkas.
– Kaip mums pavyko išvesti okupacinę kariuomenę, ponas Stankevičiau?
Č.Stankevičius: Kariuomenės išvedimas, sakyčiau, susidėjo iš dviejų etapų: derybinis etapas, kuris buvo sudėtingas ir per kurį reikėjo įveikti esminius Lietuvos ir Rusijos nesutarimus, pozicijų skirtumus, ir antrasis etapas, kai susitarimai buvo sudaryti – 1992 m. rugsėjo 8 d. prasidėjo sudėtingas įgyvendinimo etapas. Jį vykdė jau Krašto apsaugos departamentui pavaldžios struktūros Lietuvos gynybos ministerijos brendimo laikotarpiu.
Abu etapai yra neatskiriami, bet norėčiau pabrėžti, kad be rugsėjo 8 d. susitarimo, sudaryto tarp valstybių aukščiausiu lygiu (pasirašė jį valstybių vadovai Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis), nebūtų buvę rugpjūčio 31 d.
Aš darau prielaidą, kad galėjo taip ir visai nebūti, nes geopolitinė situacija (pačioje Rusijoje vyko pokyčiai – ir politiniai, ir struktūriniai, ir tarptautiniai pokyčiai) turėjo įtakos.
– Kaip tik norėjau klausti A.Abišalos, kokie derybų momentai labiausiai išliko?
A.Abišala: Nepasakyčiau, kad sunkiausi momentai išliko kaip įspūdingiausi, mat visos sudėtingos, didelės derybos versle, tarpvalstybiniuose santykiuose nevyksta vien tarp delegacijų. Dabar labai daug šnekama apie poveikį kitų valstybių rinkimams, sprendimams, ypač iš Rusijos pusės, bet tai vyko visada per visą žmonijos istoriją. Derybose oponento pusėje ieškai sąjungininkų, ieškai priešų, kuriuos galima nuraminti, nes įtakos centrų, ypač posovietinėje Rusijoje, dar nesusiformavusioje, buvo labai daug.
Dabar, kai galvoju apie tą praėjusį laiką, suprantu, kad mums nelabai sąmoningai ir nelabai planingai, bet intuityviai su mūsų nesubrendusia, neprofesionalia diplomatija tais laikais pavyko ne tik dirbti tiesiogiai prie derybų stalo ir joms ruošiantis, bet per daugelį sluoksnių. Ne tik išvedant, ką Česlovas minėjo, bet ir bendraujant tiesiogiai, ypač su kariškiais, nes iš jų reikėjo paramos, kad jie nesipriešintų jaunai savo pačių, t. y. Rusijos, valdžiai, dar nelabai suėmusiai į savo rankas visas valdžios galias. Iš tikrųjų tokių žmonių pavyko rasti, tokių žmonių buvo.
Mes pamename maskviečių mitingus po Sausio 13-osios įvykių, tokios paramos buvo. Vienas įspūdingiausių dalykų greta labai tikslių politinių formuluočių, greta kieto sprando, nenusileidžiant būtent tuose principiniuose reikaluose, bet pavyko įtraukti daugelį žmonių į draugų paiešką ir jų paskatinimą arba nuraminimą. Visa kita tuo metu atrodė, kad vyko taip, kaip turi būti, nes mes nelabai žinojome, kaip turėjo būti.
– O buvo tokių „pokiliminių“ susitarimų su Rusijos kariuomenės vadovybės atstovais, dislokuotais Lietuvoje, Vilniuje, pažadų, kažkokių mainų? Štai pastatysime jums butus, bet būkite malonūs iš čia be jokių maištų išvažiuokite, tvarkingai?
A.Abišala: Labai sunku pasakyti, kas yra „pokiliminiai“, kur yra riba tarp tokių, sakykime, korupcinių papirkimų, ir pažadų, kurių dalis ir buvo įvykdyta.
Sakant, kad jūs nesijaudinkite, nieko blogo jums nebus, jeigu jūs iš čia išeisite. Tie patys namai Kaliningrade ir pažadėti daugiabučiai Vsevoložske ir panašūs dalykai.
Ir aš dar norėčiau priminti V.Landsbergio mintį, pasakytą penktadienį, galų gale čia buvo, nors ir kaip atrodytų keista, abiejų pusių laimėjimas, susitarimas dėl kariuomenės išvedimo. Abipusio laimėjimo situacija, kurios gal rusai nepriėmė, bet iš tikrųjų Rusija laimėjo galimybę būti demokratine valstybe.
– Č.Stankevičiau, o gal jūs pamenate, kokių kompromisų teko daryti Lietuvai, kad būtų įgyvendinti tie susitarimai?
Č.Stankevičius: Kompromisų nedarėme dėl principų. O principai mūsų buvo tvirti ir nuoseklūs. Vienas iš principų buvo, kad mes nesiderame su kariuomene, mes deramės tarp valstybių – kariuomenė yra tik objektas, o ne subjektas.
Nors tokių siūlymų buvo: pasodinkime ir generolus, derėsimės ir su jais. Jie galėjo savo ekspertus generolus sodinti, bet mes su jais nesiderėjome. Tačiau jie kėlė klausimus, ir mes į juos atsižvelgdavome, kiek galėjome, pavyzdžiui, iš tikrųjų supratome, kad kariuomenė nesukiltų prieš savo vyriausybę, prieš prezidentą, nesipriešintų išvedimui – buvo opus jų išsikraustymas su šeimomis į nežinią, ir butų klausimas jiems buvo svarbus.
Vienas iš principų buvo, kad mes nesiderame su kariuomene, mes deramės tarp valstybių – kariuomenė yra tik objektas, o ne subjektas.
Bet man atrodo, kad čia reikėtų paminėti, kad mūsų vyriausybė padarė išmintingą sprendimą – leido jiems privatizuoti čia turimus butus pačių kariškių pastatytuose namuose, ir juos daugelis šeimų pardavė. Už tuos pinigus jie galėjo nusipirkti butus Rusijoje. Toks susitarimas buvo, bet tai nebuvo nuolaida dėl mūsų principinių dalykų.
– Nes principinius dalykus suprantu – mūsų pozicija buvo absoliučiai nepajudinama. Kariuomenės išvedimas neturi priklausyti nuo pasirašyto susitarimo, kitaip tariant, ne susitarimas leidžia išvesti kariuomenę, o tarptautinė teisė ir istorinis teisingumas reikalauja, kad ji būtų išvesta?
Č.Stankevičius: Rusija atsiuntė pirminį projektą 1992 m. sausio 17 d., kai V.Landsbergis Maskvoje susitiko su B.Jelcinu, Rusijos prezidentu. Jie sutarė, kad išvedama kariuomenė jau Rusijos jurisdikcijoje, ir per mėnesį bus susitarta.
Per mėnesį mes negalėjome susitarti, nes jie atsiuntė tokį projektą, kuris negalėjo tapti pagrindu. Pavyzdžiui, jie prašė leisti demobilizuoti karininkus Lietuvoje, suteikti jiems visas politines, pilietines teises. Tai reiškė pripažinti tai, ką jie čia pastatė ir įrengė Rusijos nuosavybe. Jiems išeinant ir paliekant Lietuvą, mūsų šalis būtų turėjusi kompensuoti jiems turto praradimą, o tai ėjo prieš teisinę logiką. Rusija turėjo kompensuoti, o ne Lietuva.
– A.Abišala, žinau, kad Rusija stengėsi mums įsūdyti į sutartį tokias sąvokas kaip „laikinas kontingento buvimas teritorijoje“ – Lietuvos teritorijoje saugoti kažkokius svarbius objektus – maždaug kariuomenę išvesime, bet kontingentą paliksime. Kuo grėsė tokio kompromiso įgyvendinimas?
A.Abišala: Pirmiausia tautiniu įteisinimu Rusijos kariuomenės buvimo Lietuvoje teisėtai, paneigimu okupacijos ir pačių Kovo 11-osios principų neigimu. Labai svarbu, kad ir respublikos vadovams, ir derybų delegacijai pavyko labai nuosekliai, labai tvirtai išlaikyti principą, kad kariuomenė čia yra neteisėtai. Jokios teisinės bazės nėra, kariuomenės nėra.
Pagal tarptautinę teisę, ypač patvirtintą Helsinkio viršūnių susitikimu tais pačiais 1992 m., ir vėliau pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją, tai yra svetima kariuomenė. Mes šito laikėmės labai tvirtai, labai griežtai. Sutikdami su faktu, kad ji čia fiziškai egzistuoja, niekaip nepripažinome jos teisinio buvimo čia, Lietuvoje.
– Ar jūs tikite, kad mums daugiau niekada nebereikės derėtis dėl Rusijos okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos?
Č.Stankevičius: Nuo pačios Lietuvos priklauso. Šiuo metu Lietuvoje yra pakankamas supratimas, kad reikia stiprinti savo krašto apsaugos sistemą tiek, kad atgrasytų nuo noro įsiveržti.
Antra, mūsų interesas yra stiprinti NATO kolektyvinę gynybą. Tai yra visos Europos, įskaitant mūsų šalis, saugumo pagrindas. Visokios idėjos, kurios kalba apie Europos saugumo gynybos sistemą, – į jas reikia žiūrėti labai kritiškai ir atsargiai vertinti.
A.Abišala: Mano jaunesnysis sūnus yra šaulys. Tokių jo amžiaus žmonių ir jaunesnių yra labai daug. Jie nusiteikę neįsileisti jokios svetimos kariuomenės į Lietuvą. Todėl tikiu, kad bent per artimiausius 200 metų nereikės apie tai galvoti. Bet, žinoma, su sąlyga, kad tokių žmonių bus daugiau negu pusė.
