Mes siekiame sukurti vietą, kuri būtų skirta žmonėms, neturintiems kur eiti, – sakė D.Žižys.
„Pagalba vargstantiems dažnai yra šalta, anonimiška, formali. Tai padeda išgyventi, bet ne gyventi iš tiesų oriai, jaučiant ne atskirtį, o palaikymą“ – sako Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotojas Vilniaus socialiniams centrams Darius Žižys.
„Mes siekiame sukurti vietą, kuri būtų skirta žmonėms, neturintiems kur eiti. Čia jie ne tik pavalgytų ar nusipraustų, bet ir būtų kartu, žiūrėtų filmus ar gertų arbatą. Vilniuje nėra vietos, kur galėtų susirinkti tokie žmonės, užtat pilna vietų, kur jie nepageidaujami: stotys, parduotuvės, laiptinės ir net bibliotekos“, – priduria jis.
Pašnekovo teigimu „Betanija“ jau dabar yra vieta, kurią žino visi vargingai gyvenantys miestiečiai. Per didžiausius šalčius čia nuolat pilna žmonių, nes jie ne vejami į gatvę, o vaišinami arbata. Žmonės dažnai čia lankosi ne vienerius metus iš eilės tad natūralu, jog pažįsta ir vieni kitus ir darbuotojus, pasakoja savo istorijas, kartu švenčia didžiąsias šventes.
„Pastebėjome, kad yra žmonių, kurie čia lankosi ne metais, o dešimtmečiais, viena vertus džiugu, kad jie turi kur ateiti, iš kitos pusės kyla klausimas: ko reikia, kad šiam žmogui nebereiktų čia lankytis? Kaip jam padėti gyventi savarankiškai?“ – kalba D. Žižys.
Pašnekovo teigimu tampa aišku, kad vien pamaitinti žmogų negana, tai būtina, tačiau siekiant pokyčio reikia daugiau. Būtent šie klausimai ir siekis tapti vieta, kurioje keičiasi žmogaus gyvenimas paskatino plėsti „Betanijos“ teikiamas paslaugas, kad jos labiau atlieptų pagalbos reikalingų žmonių poreikius.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šiemet švenčia veiklos atkūrimo Lietuvoje 25-metį.
„Kol kas turime tiek daug svajonių apie tai, koks turėtų būti šis centras: bendruomenės, susitikimų vieta, namai. Ar visos šios svajonės išsipildys daug priklausys ir nuo visuomenės. Aišku, kad keli socialiniai darbuotojai negalės visko padaryti, mat pagalbos reikalingų žmonių čia apsilanko šimtai, kaip tik todėl labai tikimės savanorių pagalbos ir įsitraukimo.
Būti su šiais žmonėmis iš tiesų nėra lengva, kartais sunku įveikti stereotipus, nekaltinti paties žmogaus dėl jo situacijos, nemoralizuoti, tuo labiau kad ir čia ateinantys žmonės būna visokie: pavargę, pikti, nusivylę, kartais agresyvūs, tačiau buvimas su jais išties gali pakeisti gyvenimą, ne tik jų, bet ir mūsų pačių“, – pasakojo „Caritas“ darbuotojas.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šiemet švenčia veiklos atkūrimo Lietuvoje 25-metį. Pašnekovo teigimu ilgametė darbo pagalbos lauke patirtis leidžia įvertinti jau nuveiktus ir matyti būtinus atlikti darbus tam, kad Lietuvoje mažėtų socialinę atskirtį išgyvenančių žmonių. Būtent todėl organizacija ne tik tęsia kasdienius pagalbos darbus, bet ir nuolatos ieško novatoriškų veiklos būdų, kurie atlieptų į šios dienos poreikius ir problemas.
