LRT laidos „Savaitė“ vedėja Nemira Pumprickaitė šiuos įvykius prisiminė kartu su Nepriklausomybės Akto signataru, to meto valstybinės derybų delegacijos vadovu, ėjusiu ir Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, Česlovu Stankevičiumi.
– Derybų kelias su Maskva buvo sudėtingas, tačiau ar galima pasakyti, kad ir Vakarai tuo metu į Lietuvą žiūrėjo kaip į valstybę, kurios siekiai yra ir pavojingi, ir nerealūs?
– Na, tuo metu Michailus Gorbačiovui pertvarkant sovietinę imperiją ir užmezgus santykius su Vakarais, normalius santykius, sakyčiau, atsirado galimybė Vakarams išspręsti globalias pasaulio saugumo problemas. Tad tikrai Lietuva pridėjo dar vieną labai opią problemą Vakarų politikos lyderiams ir diplomatams, norėdama pasiekti nepriklausomybės greitai ir visiškos. Tai Vakarų lyderiams tuo metu atrodė nerealu padaryti. Ir dabar, žvelgdamas atgal, aš manau, kad jie teisingai samprotavo – mums nebuvo realu greitai ir visiškai įgyvendinti nepriklausomybę, bet valia ir tvirtos pozicijos laimi prieš visokias kliūtis ir pavyksta padaryti tai, kas buvo nerealu.
Žvelgdamas atgal, aš manau, kad jie teisingai samprotavo – mums nebuvo realu greitai ir visiškai įgyvendinti nepriklausomybę, bet valia ir tvirtos pozicijos laimi prieš visokias kliūtis ir pavyksta padaryti tai, kas buvo nerealu.
– JAV Prezidentas George`as Bushas iš karto kovo pabaigoje tada, 1990-aisiais, parašė M. Gorbačiovui laišką, kuriame buvo sąlyga prieš Lietuvos nepriklausomybę, prieš Lietuvą nenaudoti jėgos. Ir M. Gorbačiovas to laikėsi, tik po dešimties mėnesių jis tą jėgą panaudojo. Kaip jūs manote, kodėl jis pakluso, ir kiek tie dešimt mėnesių padėjo Lietuvai tvirtinant nepriklausomybę?
– Na, M. Gorbačiovui buvo būtina su Vakarais, pirmiausia, su JAV, sureguliuoti santykius, tad jis buvo priverstas kalbėti ir ieškoti išeities, stengdamasis išsaugoti Sovietų Sąjungą. Aš manau, kad tie santykiai buvo gal ir lemiamos reikšmės, nes iš tikrųjų – bet kokius proveržius į kitų tautų nepriklausomybę Sovietų Sąjunga žlugdė panaudodama karinę jėgą, žudydama žmones, tankais, kastuvėliais kapodama. Taip buvo ir Baku, ir Tbilisyje prieš Lietuvos nepriklausomybę atkuriant. Tai (siekis sureguliuoti santykius, – red. past.) sulaikė kruviną jėgos panaudojimą Lietuvoje. Jį atidėjo maždaug dešimčiai mėnesių. Ir tai buvo labai brangus laikas. Per dešimt mėnesių... Juk Lietuva veikė kaip nepriklausoma valstybė. Jeigu jie būtų panaudoję jėgą tuoj po kovo 11-osios, tai, manau, kad tuo atveju Vakarų reakcija būtų buvusi momentinė. Ji būtų buvusi, bet jau būtų visai kita situacija. Ir matote, dabar ir Ukraina, ir Baltarusija, ir Kaukazo valstybės yra kitokioje padėtyje, negu Lietuva, kuri pajėgė išsivaduoti, pasinaudojo tuo momentu, veikė ryžtingai ir greitai.
– Dabar, kai sudėlioji tuos įvykius, kurie vyko tuoj po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje ir lygini tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, atrandi panašumų. Vienas skirtumas – mums pavyko išvengti tokių didelių netekčių. Kaip jūs manote, kodėl?
– Rusijos veiksmuose, Kremliaus veiksmuose tas metodas atplėšti dalį teritorijos, sukurti ten neva opoziciją, savo struktūras, buvo naudojamas visur. Jeigu prisimenant mūsų derybas, tai galiniame kambaryje tos salės, kurioje mes derėjomės – V. Landsbergio vadovaujama delegacija su Rusijos vyriausybe, trim eilėm sėdinčių ministrų ir jų pavaduotojų, galiniame kambaryje buvo autonomininkai pakviesti. Ministras Pirmininkas N. Ryžkovas primygtinai siūlė, kad jie taip pat dalyvautų ir pareikštų savo poziciją. Tada V. Landsbergis labai taikliai paklausė, „kurioje pusėje jie sėdės?“ Tai, aišku, kurioje pusėje jiems priderėtų sėdėti. Tie metodai yra ir dabar naudojami prieš Ukrainą akivaizdžiai. O aukos... dėl to, kad Lietuva išvengė aukų, per tą laiką pasikeitė situacija pačioje Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje. O kitas veiksnys buvo Borisas Jelcinas. Rusijos Prezidentas atskrido į Taliną ir įsakė Rusijos kareiviams nešaudyti, nenaudoti jėgos prieš beginklius žmones.
– Minite B. Jelciną – iš tiesų su Rusijos Federacija Lietuvai pavyko pasirašyti sutartis žymiai greičiau ir sklandžiau, kai tuo metu su M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga dar nebuvo jokių sutarčių. Kaip jūs apskritai žiūrėjote į M. Gorbačiovą, koks jis jums pasirodė? Ar jūs turėjote kokių nors iliuzijų, kad vis dėlto Lietuvai pavyks susiderėti su tuometine Sovietų Sąjunga?
– Man teko tik vieną kartą dalyvauti susitikime su juo, bet per visą tą laikotarpį iki Sovietų Sąjungos žlugimo M. Gorbačiovo pozicija buvo aiški: gaukite tam tikrą autonomiją, kokią norite nepriklausomybę SSRS sudėtyje, bet tiktai sudėtyje – asocijuoti arba konfederacijos ryšiais susaistyti su Sovietų Sąjunga. Ta pozicija nepasikeitė. Ir po to, kai nepavyko mūsų palaužti derybų keliu, griebėsi jėgos. O B. Jelcinas į Lietuvos nepriklausomybės siekius ir tą kelią, kurį mes tada, kovo 11-ąją, pradėjome ir nuosekliai įgyvendinome, žiūrėjo tolerantiškai. Jis niekada nekvestionavo mūsų teisės į nepriklausomybę.
– Kai dabar žiūrite į tas prieš 25-erius metus vykusias derybas, tuos visus įvykius, kaip jie jums atrodo, juk sakote, kad tikrai nerealus darbas buvo nuveiktas ir rezultatai nerealūs pasiekti?
– Na, idealizmas, kuris dominavo Aukščiausioje Taryboje, jos daugumoje tuo metu, V. Landsbergio asmeniškas vaidmuo – nes užsienio valstybių požiūris į Lietuvą buvo kreipiamas per V. Landsbergio poziciją. O Lietuva buvo vertinama kritiškai: dėl nelankstumo buvo kaltinama, dėl tokio užsispyrimo priekaištaujama buvo, ekspertai tą darydavo. Bet būtent tai ir padėjo, kad pavyko išvengti tų spąstų, tų pinklių, kurios galėjo nuvesti į susisaistymus su griūvančia ir reformuojama Sovietų Sąjunga. Reikia laikytis savo pozicijų, negalima eiti į derybas su kompromisu, nes kompromisą galima daryti ten, dėl ko galima. Pavyzdžiui, nepadarėme kompromiso dėl Kovo 11-osios Akto atšaukimo, sustabdymo...
–... tai buvo vienas iš sovietų reikalavimų...
–...o kompromisas buvo padarytas, kad Lietuva sutiko susilaikyti nuo veiksmų, susijusių su Kovo 11-osios Aktu, bet pats Aktas liko nepajudintas ir nekvestionuojamas.
