Specialistė sako, kad laikas Lietuvai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją, skirtą kovai su smurtu šeimose ir prieš moteris. Ji pabrėžia, kad ypač svarbus šiame dokumente įtvirtintas civilinis apsaugos orderis, o mūsų šaliai reikalingas glaudesnis institucijų, kurios privalo reaguoti į smurtą, bendradarbiavimas.
Viešnia į Vilnių atvyko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kvietimu. Itin svarbu išgirsti smurtą patyrusias moteris – tik jos gali pasakyti, kas daroma ne taip, atsakant į smurtą prieš moteris.
Jei valdžia jų nesiklauso ir neklausia, kur šiame atsako į smurtą kelyje yra spragų, ko reikia moterims, kad jos būtų saugios – daroma pati didžiausia klaida, – įsitikinusi Cheryl A.Thomas.
„Jei valdžia jų nesiklauso ir neklausia, kur šiame atsako į smurtą kelyje yra spragų, ko reikia moterims, kad jos būtų saugios – daroma pati didžiausia klaida“, – įsitikinusi Cheryl A.Thomas.
Jokia moteris, anot jos, neturėtų gyventi apimta baimės dėl savo gyvenimo paprasčiausiai vien todėl, kad ji – moteris. Tačiau „Global Rights for Woman“ organizacijos vykdomoji direktorė mano, kad moterys tebegyvena apimtos baimės dėl smurto tikrovės, kuri iš tiesų yra didžiulė ir reali grėsmė. Pasak pašnekovės, iki šiol dauguma bendruomenių ir teisinių sistemų pasaulyje nesugebėjo efektyviai įsitraukti į kovą su smurtu prieš moteris taip, kad smurtą patiriančios moterys būtų apsaugotos, o smurtautojai būtų priversti atsakyti už savo veiksmus.
„Smurtas moterų gyvenimuose yra realus – plintantis, mirtinas, engiantis moteris ir verčiantis jas bijoti. Taip yra todėl, kad vyrauja nebaudžiamumas ir tai vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis“, – teigia Cheryl A.Thomas.
Lietuva – ne išimtis
Mūsų šalyje daug diskutuojama apie smurtą, tačiau tikrovė yra ta, kad moterys dažnai negauna apčiuopiamos pagalbos arba bent nesulaukia jos tiek, kiek reikėtų. Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje (kartais vadinama Stambulo Konvencija), kurią jau yra ratifikavusi kaimynė Lenkija, dar tik pakeliui į Seimą. Maža to, atvykę į šeimą, kurioje smurtauta prieš moterį, pareigūnai tiesiog nežino, ką jai pasiūlyti – krizių centrų rėmimas nepakankamas.
Spragos institucijų bendradarbiavime
Anot Cheryl A.Thomas, pastarosios problemos slypi bendradarbiavimo tarp institucijų trūkume. „Mano galva, yra spragų Lietuvos institucijų bendradarbiavime tam, kad jos efektyviai užkirstų kelią smurto atvejams. Kadangi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas Lietuvoje palyginti naujas (priimtas 2011 m. – aut. past.), dar yra daug darbų, kuriuos reikia padaryti tam, kad užtikrintumėte, jog įstatymas būtų vykdomas efektyviai. Policija ir krizių centrai, mano nuomone, yra puikios vietos pradinei intervencijai, nes jos yra būtent tos institucijos, kurios dažniausiai tokiose situacijose yra „pirmoji pagalba“, kai moteris jos šaukiasi“, – sako Cheryl A.Thomas.
Jos teigimu, institucijos privalo veikti kartu, vystyti geresnius planus kovai su smurtu šeimoje tam, kad moterys būtų apsaugotos. Tokie planai esą galėtų paskatinti veiksmingesnį koordinuotą bendruomenės atsaką į šią problemą. „Krizių centrai, tam tikros prieglaudos yra geriausia, kai kalbame apie pastangas šioje srityje, nes šios vietos užmezga artimiausią kontaktą su aukomis ir geriausiai supranta nukentėjusiųjų poreikius, baimes ir tai, ką sistema gali padaryti, kad joms padėtų“, – teigia Cheryl A.Thomas.
Efektyvus atsakas į smurtą
Koks turėtų būti efektyvus koordinuotas atsakas į smurtą prieš moterį? Specialistė sako, kad koordinuotas bendruomenės atsakas yra įsikišimo metodas, kai pilietinė visuomenė ir valdžios institucijos veikia kartu ir žino, ką kiekvienai daryti.
„Koordinuoto bendruomenės atsako atveju nevyriausybinės organizacijos, policija, švietimo ir sveikatos įstaigos dirba kartu, kad suplanuotų intervencijos sistemą ir atsaką, kuris suteikia prioritetą aukos saugumui, o skriaudėją paverčia atsakingu“, – aiškina Cheryl A.Thomas. Anot jos, elementarus tokio koordinacinio darbo pavyzdys galėtų būti aiškios instrukcijos, ką daryti mokytojui, kuris įtaria, kad vaikas gyvena smurtaujančioje šeimoje. Tokiu atveju mokytojas ne tik žinotų, kaip padėti vaikui, bet ir būtų tikras, kad, iškėlęs smurto klausimą, sulauks kitų institucijų koordinuoto ir efektyvaus atsako (policijos, medikų, vaiko teisių specialistų, krizių centrų, kurie suteiks prieglobstį kenčiantiems šeimoms nariams). Lietuva, anot jos, pasirengusi tai įgyvendinti.
„Jūsų šalis turi pajėgumų sukurti veiksmingą koordinuotą atsaką į smurtą šeimoje. Kyla vienintelis klausimas, ar ji nori tai padaryti? Visi asmenys, atsakingi už reakciją į smurto šeimoje atvejus, turi apgalvoti patys, ar esame pasirengę padaryti pokyčius ir išrauti tam tikrus nusistovėjusius dalykus su šaknimis, kad geriau apsaugotume moteris nuo paplitusio smurto ir užtikrintume jų saugumą bei lygybę? Ar mes pasirengę pripažinti jėgą ir kontrolę, kurią daugybė vyrų naudoja prieš moterį, ypač šeimose, ir kad jie naudoja smurtą, norėdami parodyti savo viršenybę? Ar esam pasirengę klausyti ir paisyti moterų-aukų nuo smurto balsų ir, atsižvelgdami į tai, ieškoti reikalingų pokyčių?“ – klausimų pažeria viešnia iš JAV.
Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje – įsipareigojimas ilgalaikiams pokyčiams
Smurto prieš moteris ekspertė sako, kad laikas Lietuvai pasekti ir kaimynės Lenkijos pavyzdžiu bei ratifikuoti Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje. Pasak specialistės, šis dokumentas – standartas, kuriuo vadovaujasi vyriausybės, iš tikrųjų norinčios panaikinti smurto prieš moteris epidemiją. Dokumentas atspindi geriausią pasaulio praktiką, kurį ratifikavusi Lietuva įsipareigotų iš esmės spręsti smurto klausimą.
„Tai ilgalaikės pastangos – sisteminiai pokyčiai vyksta lėtai. Reikia, kad visuomenės lyderiai keistų požiūrį į smurtą, reikalingi širdies ir proto pokyčiai tam, kad moterų gyvenimas pagerėtų“, – mano Cheryl A.Thomas. Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje įpareigoja valstybes į smurtą žiūrėti sistemiškai ir atkreipia dėmesį į smurto prieš moteris atsiradimo priežastis, tokias kaip stereotipiniais lyčių vaidmenimis grįstas auklėjimas, įpareigoja valstybines institucijas koordinuoti atsaką į smurtą ir imtis ne tik baudimo, bet ir prevencijos.
Cheryl A.Thomas manymu, svarbus ir Konvencijoje minimas civilinis apsaugos orderis (civil protection order – angl.) – esą jis gali būti veiksminga priemonė, apsaugant tas nukentėjusias, kurios nori išvengti baudžiamosios sistemos intervencijos.
Kritiniu atveju orderis turėtų būti iš karto išduotas vien sulaukus aukos pareiškimo dėl tiesioginio pavojaus, – aiškina viešnia iš JAV.
„Toks orderis turėtų būti prieinamas visoms aukoms, o jo išdavimas nieko nekainuotų, t.y. galėtų apsieiti be advokato samdymo ir panašių išlaidų. Kritiniu atveju orderis turėtų būti iš karto išduotas vien sulaukus aukos pareiškimo dėl tiesioginio pavojaus“, – aiškina viešnia iš JAV.
Šiuo metu smurtaujantiems asmenims Lietuvoje iš karto taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė. Įvedus civilinį apsaugos orderį be baudžiamojo proceso būtinybės, daliai smurtaujančių asmenų nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau įsakoma nesiartinti prie nukentėjusios. Tokiu būdu elgesį pakeitęs ir smurtauti nustojęs asmuo išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o nuo jo nukentėjęs asmuo nebūtų priverstas dalyvauti teismo posėdžiuose.
