„Tai buvo šliaužianti arba ilgai deganti krizė, kuri vargino politikus, tarnautojus ir kitus suinteresuotų grupių atstovus“, – taip diskusijoje COVID-19 sukeltą krizę apibūdino atlikto tyrimo bendraautorius TSPMI profesorius dr. Vitalis Nakrošis.
Jis, kartu su kitais TSPMI mokslininkais trečiadienį pristatė 2020 m. birželio – gruodžio mėnesiais įgyvendinto mokslinio projekto „Lietuvos ir kitų ES šalių narių atsakas į COVID-19 pandemiją: poveikis viešajai politikai ir ekstremalios situacijos valdymas“ rezultatus.
Visą diskusiją galite stebėti čia:
Pritrūko nuoseklumo
Kitas tyrimo bendraautorius, TSPMI docentas dr. Vytautas Kuokštis pastebėjo, kad Lietuva iš kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių išsiskyrė pandemijos suvaržymų griežtumu, o vėliau – pernelyg dideliu jų atlaisvinimu.
Praėjusių metų vasario 26 dieną Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė dėl koronaviruso plitimo grėsmės paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją.
Kovo 16 dieną, nepaisant to, kad Lietuvoje patvirtintų COVID-19 atvejų skaičius dar buvo nedidelis, ministrų kabinetas paskelbė karantiną.
„Pakankamai depolitizuotoje aplinkoje, tuo metu dominavo būtent sveikatos apsaugos klausimai, o ne ekonominiai klausimai, ekspertų vaidmuo buvo didelis, taip pat ir įsitikinimas, kad didelio neapibrėžtumo situacijoje reikia reaguoti kuo anksčiau ir kuo griežčiau“, – griežto pirmojo karantino priežastis vardijo doc. dr. V.Kuokštis.
Tačiau vienus griežčiausių ribojimų kovo mėnesį įvedusi tuometinė Lietuvos Vyriausybė vasarą ribojimus atlaisvino bene daugiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES).
„Lietuva vėlgi išsiskiria tuo, kad atlaisvino daugiau nei dauguma kitų valstybių net ir atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją Lietuvoje – į sergamumo skaičius“, – sakė tyrimą atlikęs docentas.
Prasidėjus antrajai bangai, pasak doc. dr. V.Kuokščio, Lietuva vadovavosi kitokiu požiūriu – manyta, kad išmokome valdyti krizę, todėl nebereikia užsidaryti, o virusą galima valdyti lokaliai.
Toks užtikrintumas, jo teigimu, galėjo lemti nepakankamą pasirengimą antrajai pandemijos bangai.
Bendrai, tyrimas parodė, kad Lietuvos atsakas į pandemijos etapus buvo stipriai kintantis, todėl vertinamas ne vienareikšmiškai.
„Atsako kintamumas, viena vertus, galima sakyti, kad demonstruoja tokį lankstumą atsakui į situaciją. Kita vertus, nelabai didelis nuoseklumas irgi apsunkina gyventojų norą ir galimybes laikytis besikeičiančių reikalavimų“, – pabrėžė doc. dr. V.Kuokštis.
Jis papildo, kad prasidėjus antrajai koronaviruso bangai išryškėjo ir papildomos kontaktų atsekimo, duomenų pateikimo ir jų analizės problemos. Krizė atskleidė nepakankamus valdymo gebėjimus, neveikiančią veiksmų koordinaciją.
Nelabai didelis nuoseklumas irgi apsunkina gyventojų norą ir galimybes laikytis besikeičiančių reikalavimų.
Atsakas buvo greitas, bet apimtis – ne didžiausia
„Lietuvos istorijoje tai pirma tokia krizė, kai pinigai nebuvo pagrindinė ar apskritai problema, bet trūko valdymo gebėjimų ir, kai kuriais atvejais, pasitikėjimo tarp valstybės institucijų ir visuomenės ar verslo“, – papildė tyrime dalyvavęs prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Jis pastebėjo, kad pandemijos sukelta krizė – daugialypė, todėl ir ekonominės politikos atsakas į ją turėjo būti kitoks, nei į ankstesnes krizes.
Lietuvos istorijoje tai pirma tokia krizė, kai pinigai nebuvo pagrindinė ar apskritai problema.
„Tai – ne tik pandemija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis žmonių sveikatai, gyvybėms, bet tai yra ir ekonominė krizė, kuri kyla tiek iš tiesioginio pandemijos poveikio, tiek ir reaguojant į ją įvairiomis ūkinę veiklą ribojančiomis priemonėmis.
Ką pabrėžia daugelis analitikų, tai yra ir pasiūlos bei paklausos krizė, nes jos metu, dėl apribojimų, dalis paslaugų, prekių, tampa neprieinamos, keičiasi ir vartotojų elgesys“, – pabrėžė prof. dr. R.Vilpišauskas.
Jo teigimu, kovo mėnesį Lietuvos atsakas į ekonominius pandemijos padarinius buvo greitas. Tačiau apimtys, lyginant su ES valstybėmis, nors ir buvo beprecedentės Lietuvos istorijoje tvarkantis su išoriniais iššūkiais, buvo mažesnės nei vidutiniškos.
„Kai prasidėjo įgyvendinimas, daugelis paramos priemonių pradėjo strigti. Beje, pačios priemonės buvo nukreiptos ir į pasiūlos, ir į paklausos puses. Tai irgi atitiko krizės pobūdį. Bet didžiausias iššūkis buvo praktinis jų įgyvendinimas, ypač dėl įvairių išankstinių sąlygų, su kuriomis buvo siejamas paramos paskirstymas.
Įgyvendinimas buvo lėtas, dėl to iš dalies efektyviausios buvo horizontalios paramos priemonės, ypač mokesčių atidėjimas.
Lietuva mokėsi, tam yra daug įrodymų. Buvo ir tiesiogiai bendraujama su kitų šalių ministrais, ir diplomatinė tarnyba rinko medžiagą apie tai, kaip reaguoja kitos šalys, bet daugiausia buvo mokomasi iš savo patirties“, –apibendrino R.Vilpišauskas.
Seimo rinkimai pandemijos valdymui įtakos turėjo iš dalies
Atlikto tyrimo metu buvo paliestas ir Seimo rinkimų klausimas, ar šie galėjo turėti įtakos pandemijos valdymui.
„Mes negalime vienareikšmiškai teigti, kad Seimo rinkimai turėjo įtakos laisvinimui arba vėlesniam griežtinimui.
Tiesa, Seimo rinkimai galėjo turėti įtakos per tai, kad turint geresnę situaciją su virusu, tuo metu prioritetai tiesiog kitaip persidėliojo ir galbūt dėmesio buvo mažiau skiriama pasiruošimui antrai bangai“, – doc. dr. V.Kuokštis.
Prof. dr. R.Vilpišauskas papildė, kad hipotezė dėl Seimo rinkimų įtakos pasitvirtino tik iš dalies – tiek, kiek tai buvo susiję su vienkartinėmis išmokomis vasarą – vaiko pinigais ar vienkartinėmis išmokomis senjorams.
Antrajai bangai atsiritus lyderystės pritrūko
Tyrimo metu tai pat buvo žvelgiama į lyderystės klausimą. TSPMI doktorantė Rasa Bortkevičiūtė diskusijos metu pastebėjo, kad pandemijos pradžioje politinė lyderystė buvo gana ryški, geriausias to pavyzdys – pirmojo karantino įvedimas.
Tačiau vėliau, šaliai susidūrus su antrąja pandemijos banga ir augant užsikrėtusiųjų skaičiui, tiek ryžtingų sprendimų, tiek greitos reakcijos pritrūko.
Be to, sėkmingiau pandemiją suvaldžiusių šalių patirtis rodo, kad jų lyderiai pasižymėjo atvira ir empatiška komunikacija. Pasak tyrimą atlikusios R.Bortkevičiūtės, šioje vietoje Lietuvai taip pat yra kur pasitempti.
„Viena vertus, stebėjome pakankamai užtikrintą komunikaciją, buvo plėtojamas situacijos kontrolės naratyvas, tačiau kartais buvo pastebima, kad situacija nėra tokia optimistiška, kokia ji yra vaizduojama ir tai galėjo kelti visuomenės nepasitikėjimą.
Antra vertus, matėme gana kontroversiškus pasisakymus tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu, kas galėjo prisidėti prie tų visuomenės grupių nenoro bendradarbiauti ir palaikyti vyriausybės krizės valdymo politikos“, – dėstė TSPMI doktorantė.
Ji pastebi, kad pandemijos valdymo trikdžius galėjo sukelti ir nepakankamas pasitikėjimas partneriais už viešojo sektoriaus ribų bei nevyriausybinių organizacijų (NVO) neįtrauktis į krizės valdymą. Pasak jos, Būtent NVO galėjo padėti išspręsti žmogiškųjų išteklių trūkumą.
„Pagrindines funkcijas krizės valdymo procese atliko politikai arba politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Tai kelia tam tikrus klausimus apie valdžių pasikeitimą ir krizės valdymo sukurtų mechanizmų tvarumą ateityje.
Ši krizė parodė lyderystės trūkumą, atsakomybės prisiėmimo trūkumą ir tai, žinoma, reikėtų sieti ne tik su tam tikromis sisteminėmis problemomis valstybės tarnyboje, bet ir su nepakankamu pasimokymu iš praeityje vykusių krizių“, – sakė ji.
Pasitikėjimas medikais aukštesnis, bet jie paraštėse?
„Kalbant apie medicinos ekspertų įtraukį – stigo sisteminio požiūrio, o ir pats politinis dėmesys, skiriamas konsultacijoms su ekspertais, svyravo“, – sakė doc. R.Bortkevičiūtė.
Jos teigimu, medikai buvo įtraukti pandemijos pradžioje, kai virusas dar buvo visai nepažintas, bet vėliau, kai situacija stabilizavosi, su ekspertais buvo konsultuojamasi mažiau.
Be to, ekspertai nebuvo pasitelkiami tiesioginėje komunikacijoje, jų pagalbos labiau reikėjo užtikrinant sprendimų legitimumą. Tačiau, tyrimo bendraautorės nuomone, tai kelia klausimų, nes pasitikėjimas mokslininkais ir ekspertais yra sąlyginai aukštesnis negu pasitikėjimas politikais.
Ši krizė parodė lyderystės trūkumą, atsakomybės prisiėmimo trūkumą.
Galiausiai, COCID-19 krizė atvėrė dar vieną viešojo sektoriaus problemą, susijusią su duomenų analize – stigo integruotų duomenų sistemų.
„Nors ši sistema – žmonės, gebantys analizuoti duomenis, buvo įdarbinti ir pradėjo veikti vyriausybės lygmeniu, leidžiantis kiek žemiau į kitas institucijas, šioje situacijoje vis dar stebime problemas. <..>
Negalime sakyti, kad apsikeitimas informacija buvo visiškai efektyvus, nors pastebima, kad geriau skaitmenizaciją išvysčiusios šalys su šia krize dorojosi geriau“, – apibendrino TSPMI docentė R.Bortkevičiūtė.
Po tyrimo apie COVID-19 valdymą Lietuvoje ir Europoje pristatymo diskusiją su ekspertais pratęsė premjerė Ingrida Šimonytė, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir buvęs premjero patarėjas, Vyriausybės vicekancleris, dabar Seimo narys Lukas Savickas. Apie tai daugiau skaitykite – čia.
