Algirdas Pilvelis yra vienas iš tų gydytojų, kurie COVID-19 pacientus gydyti pradėjo dar pavasarį, kai Vilniaus miesto klinikinė ligoninė nebuvo šiuos pacientus gydanti ligoninė.
Tačiau atsirado židinių, tad jis nuėjo dirbti į vieną iš izoliuotų skyrių.
Kaip sako, buvo tikrai nelengva chirurgui persiorientuoti, bet dabar su kolegomis jau leidžia sau pajuokauti – chirurgas terapeutu gali tapti per 10 valandų, o štai terapeutui tapti chirurgu gali reikėti 10 metų.
Apie kasdienybę ligoninėje ir pokyčius prasidėjus pandemijai, kilus antrajai jos bangai, baimę ir kada ateis tas laikas, kai vėl iš terapeuto atvirs į chirurgą ir kalbamės su Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoju chirurgu, koordinatoriumi Algirdu Pilveliu.
– Jau tuoj metai, kai COVID-19 kausto visą pasaulį, taip pat ir Lietuvą, kada jūs pradėjote dirbti su šiuo virusu užsikrėtusiais pacientais?
– Pradėjau pavasarį, kai ligoninėje turėjome protrūkį. Į vieną tokį izoliuotą skyrių ir išėjau dirbti. Tai tęsėsi keletą savaičių, pirmoji banga aprimo, grįžau į tokį pusiau normalų gyvenimą.
Tiksliau, tas laikas visuomenei buvo pusiau normalus, o mes vis tiek dirbome sugriežtintomis sąlygomis.
