Neseniai Lietuvos kino teatrų ekranuose žiūrovai galėjo mėgautis komedija „Karo šunys“. Kažin, ar visi žiūrovai žino, jog iš pažiūros absurdiška istorija apie apsirūkiusių dvidešimtmečių nuotykius iš tiesų yra vienas didžiausių prekybos ginklais skandalų JAV.
Neįtikėtina sėkmė
Būdamas vos 21-erių Efraimas Diverolis jau galėjo save drąsiai vadinti ginklų prekeivių šutvės lyderiu. Kurį laiką jo įmonė „AEY“ sėkmingai dalyvavo smulkiuose JAV Gynybos departamento skelbtuose pirkimuose ir taip tapo ginklų, šaudmenų ir kitokių karo pramonės produktų tiekėju.
Pasiūlymus E.Diverolis rasdavo internetiniame puslapyje „FedBizOpps“, pasiūlydavo savo sąlygas ir laimėdavo. Dėl to jis galėjo bendrauti su JAV ginkluotųjų pajėgų atstovais, nesukdamas galvos dėl savo amžiaus, patirties stokos ar to, jog didžiąją laiko dalį buvo apkvaitęs nuo marihuanos dūmų.
2007-ųjų pradžioje, vos praūžus Naujųjų metų nakčiai, E.Diveroliui pasitaikė galimybė, kuri galėjo jį paversti turtuoliu – 300 mln. JAV dolerių vertas konkursas tiekti šaudmenis Afganistano policijai.
Deja, ši istorija baigėsi ne taip, kaip tikėjosi jaunasis ginklų prekeivis. Praėjus pusantrų metų nuo sutarties pasirašymo, „The New York Times“ žurnalistų dėka paaiškėjo, jog E.Diverolis maustė JAV valdininkus ir karininkus. Vietoj žadėtos kokybiškos produkcijos jis tiekė perpakuotus kiniškus šaudmenis, nors tuo metu ginklams ir šaudmenims iš Kinijos JAV buvo paskelbusi embargą.
Už tai E.Diverolis ir jo bendrai atsidūrė už grotų, JAV Gynybos departamento ir „AEY“ sutartis buvo nedelsiant sustabdyta.
Tačiau ši istorija nepaliauja žadinti amerikiečių fantazijos iki šiol. Vis dar lieka neaišku, kaip E.Diveroliui pavyko laimėti šį konkursą, nepaisant to, jog juo domėjosi CŽV.
Lietuviška intriga
Keisčiausia, jog JAV šaudmenis Afganistano policijai galėjo gauti nemokamai iš rytų Europos ir Balkanų valstybių, kadangi šios norėjo atsikratyti nereikalingais šaudmenimis.
Tarp tokių valstybių buvo ir Lietuva. Lietuvos Krašto apsaugos ministerija (KAM), priešingai nei kitos šalys, surado būdą nereikalingus šovinius perduoti tiesiogiai Afganistano policijos pajėgoms, be jokių tarpininkų.
Tačiau nagrinėdamas tikrąją istoriją pastebėjau Lietuvos vardą visai kitame kontekste.
„Ieškodamas naujų konkursų, jis (Efraimas Diverolis, – aut. past.) naršė „FedBizOpps“ ir laimėjo konkursą importuoti lietuviškus šaudmenis, dėl kurių įmonės „AEY“ apyvarta turėjo pasiekti milijardus dolerių“ – rašė „The Rolling Stones“.
Jokios papildomos informacijos apie tai rasti nepavyko, todėl pagalvojau, kad tekste galėjo įsivelti klaida. Tačiau lietuviškas pėdsakas šioje istorijoje taip suintrigavo, jog nutariau pasiteirauti paties istorijos autoriaus ir išsklaidyti visas abejones.
Po kelių savaičių laukimo jau buvau praradęs viltį. Tačiau netikėtai gavau trumpą žinutę iš žurnalisto Guy Lawsono.
„The New York Times“ žurnalistų dėka paaiškėjo, jog E.Diverolis maustė JAV valdininkus ir karininkus. Vietoj žadėtos produkcijos jis tiekė perpakuotus kiniškus šaudmenis, nors tuo metu ginklams ir šaudmenims iš Kinijos JAV buvo paskelbusi embargą.
„Taip, Lietuva turėjo ryšių (su Efraimu Diveroliu – aut. past.). „AEY“ rinko amuniciją iš visos rytų Europos. Tik negaliu prisiminti detalių“, – el. paštu atsakė G.Lawsonas.
Tačiau net skersai ir išilgai perskaičius G.Lawson siųstą JAV Kongreso tyrimą, nei „AEY“, nei E.Diverolio tiesioginių ryšių su Lietuva rasti nepavyko.
Bet pastarasis dokumentas nebuvo bevertis. Iš jo tapo aišku, kad jaunas ginklų prekeivis ir įmonė „AEY“ Europoje veikė per tarpininkus, kurie pirkdavo šaudmenis iš tiekėjų ir perparduodavo jas E.Diverolio įmonėms.
Vienas iš žinomų tarpininkų buvo „Evdin Ltd“. Tai – ofšorinė įmonė, įsteigta Kipre, kuriai vadovavo šveicaras Heinrichas Thometas. Įvairiuose pasaulio kampeliuose šis šveicaras užsiiminėjo ginklų prekyba, o jo paiešką JAV paskelbė dar 2006-aisiais. Tame pačiame įtariamų nusikaltėlių sąraše buvo ir E.Diverolis.
Kodėl E.Diverolis ir jo partneris H.Thometas atsidūrė teisėsaugos akiratyje?
Pateikti atsakymą į šį klausimą Kongresui uždraudė ne bet kas, o Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV). Priežastys galėjo būti įvairios, bet akivaizdu, kad E.Diverolis buvo po teisėsaugos padidinamuoju stiklu gerokai anksčiau nei išaiškėjo jo sukčiavimo istorija Afganistane.
Tačiau panašu, kad „Evdin Ltd.“ ir H.Thometas neturėjo nieko bendro su Lietuva arba nepaliko jokių bendradarbiavimo pėdsakų.
Išnyra ryšiai su Giraitės ginkluotės gamykla
To paties nebūtų galima pasakyti apie „Ammoworks“. Vos įvedus šį pavadinimą į paiešką galima rasti bruzdančių ginklų entuziastų žinutes, kuriose jie aiškinosi „Ammoworks“ parduodamų šaudmenų kilmę, kokybę ir pačios įmonės patikimumą.
Jau nebeveikiančiame „Ammoworks“ puslapyje buvo teigiama, kad įmonė nuo 2006-ųjų metų pardavė ginklų, šaudmenų ir taktinės įrangos JAV specialiosioms pajėgoms Irake ir Afganistane už šimtus milijonų dolerių, nors federalinių kontraktų duomenų bazėje „USA Spending“ duomenų apie tokius kontraktus nėra.
Įdomus sutapimas, kad panašios vertės valstybiniais kontraktais Irake ir Afganistane iš visų su E.Diveroliu siejamų tarpininkų galėjo pasigirti tik „AEY“.
Pats E.Diverolis ryšius su „Ammoworks“ kategoriškai neigė, tačiau šią įmonę įkūrė ne kas kitas, o pats jaunasis ginklų prekeivis.
Vienas iš tokių liūdnai pagarsėjusio ginklų prekeivio partnerių rytų Europoje – Kauno pakraštyje įsikūrusi Giraitės ginkluotės gamykla.
Floridos įmonių registrų duomenimis, 2006-aisiais „Ammoworks“ įregistravo E.Diverolis, norėdamas ją atskirti nuo kitos savo įmonės – „Manchester Property Corporation“. Tam, kad galėtų tapti europietiškos amunicijos ir ginklų didmenininku.
„2006-aisiais „Ammoworks“ pradėjo importuoti perteklines prekes, kurios buvo pagamintos valstybiniu užsakymu rytų Europoje ir Azijoje. Mes pradėjome kaip didmenininkai, tačiau 2008-aisiais planuojame tapti internetine mažmeninės prekybos parduotuve. Mes galime pasiūlyti geriausias kainas, kadangi esame importuotojai, turintys tiesioginį ryšį su produkcijos gamintojais“, – buvo teigiama „Ammoworks“ puslapyje, kurį, beje, taip pat įregistravo E.Diverolis.
O vienas iš tokių liūdnai pagarsėjusio ginklų prekeivio partnerių rytų Europoje – Kauno pakraštyje įsikūrusi Giraitės ginkluotės gamykla (GGG).
Tai tapo aišku iš vienos „Ammoworks“ internetiniame puslapyje aptiktos reklamos. E.Diverolio įmonė siūlė paletėmis pirkti Lietuvoje pagamintus GGG šovinius. Minimalus užsakymas – 28 tūkst. šaudmenų. Deja, „Ammoworks“ internetinis puslapis jau nebeveikia, todėl nepavyko išsiaiškinti, kokia kaina buvo pardavinėjami šaudmenys.
Tačiau iš internautų reakcijos panašu, kad sandoris turėjo būti labai patrauklus, nes kai kuriems ginklų entuziastų sukėlė įtarimų, jog tai gali būti apgaulė. Tai gali reikšti, kad E.Diverolis ir „Ammoworks“ lietuviškus šaudmenis tikriausiai pardavinėjo mažesne nei rinkos kaina.
Gamyklos vadovybė tyli
O kokiomis sąlygomis Lietuva pardavinėjo šaudmenis ieškomam ginklų prekeiviui?
Išsiaiškinti daugiau šio sandorio detalių nebuvo lengva. Iš pirmo žvilgsnio atrodė lyg GGG yra privačiai valdoma gamykla, iš kurios niekas nereikalauja atskaitingumo. Prisiskambinti jiems telefonu nepavyko, atstovu spaudai GGG taip pat negali pasigirti, o internetiniame puslapyje nėra nuorodos į įmonės hierarchiją ar vadovo kontaktus.
Kai „Ammoworks“ skelbėsi esanti lietuviškų šaudmenų didmenininke, GGG veikė nuostolingai. Dėl to 2010 metais atsistatydino tuometis jos direktorius Vidmantas Širvinskas, vadovavęs šaudmenų gamyklai nuo pat jos įkūrimo pradžios 2000-aisiais.
Tai tikriausiai suklaidino ir knygos apie ginklų prekeivius autorių, kadangi šį sandorį jis įvardijo kaip privatų.
Tiesa, gamyklos internetinio puslapio apačioje yra mažas „Valdymo koordinavimo centro“ logotipas. Pagal jį ir reikia suprasti, jog vienintelė karo pramonės gamykla Lietuvoje yra valstybės rankose. Konkrečiai – Turto banko.
„2015 metų balandžio 5 dieną Ūkio ministerija ir VĮ Turto bankas pasirašė GGG akcijų perdavimo-priėmimo aktą. Gegužės 28 dieną buvo suformuota nauja valdyba, sudaryta iš Turto banko, Krašto apsaugos, Ūkio ministerijų ir Ginklų fondo atstovų“, – 15min atsakė Turto banko atstovė spaudai Aušra Pocienė.
Kitaip tariant, gamyklos akcijos priklauso valstybei, o Turto bankas tik prižiūri GGG finansines ataskaitas ir stambius sandorius. Tačiau „Ammoworks“ ir E.Diverolis bendradarbiavo su GGG tais laikais, kai gamykla dar buvo atskaitinga Ūkio ministerijai, todėl kreipiausi pagalbos į pastarąją instituciją, o ne Turto banką.
Ūkio ministerijai nepavyko rasti specialisto, kuris atsimintų prieš dešimtmetį GGG įvykusius sandorius, todėl ministerijos atstovė spaudai Aušra Ramoškaitė patarė kreiptis tiesiai į GGG direktorių Aleksandrą Nikonovą. Anot A.Ramoškaitės, A.Nikonovas – vienas iš ilgiausiai Giraitėje dirbančių specialistų, kuris kelyje į vadovo postą išbandė įvairias pozicijas gamykloje.
15min prisiskambino GGG direktoriui ir paprašė atsakyti į klausimus apie tarptautinį bendradarbiavimą. A.Nikonovas sutiko padėti, tačiau vėliau atsiųstame laiške raštu pareiškė, jog mus dominanti informacija – slapta.
Tad GGG ryšiai su „Ammoworks“ ir E.Diveroliu vis dar paslaptis. Ūkio ministerijos atstovė spaudai patvirtino, jog dalis sandorių nėra žinomi net ministerijai.
Dėl to nei Ūkio ministerija, nei Turto bankas negali padėti, jei GGG nusprendė atsitverti tylos siena ir nekomentuoti savo ryšių su skandalingai pagarsėjusiais tarptautiniais ginklų prekeiviais.
Panašiu priežiūros trūkumu pasinaudojęs E.Diverolis ir jo bendrai spėjo pasiglemžti 66 mln. JAV dolerių mokesčių mokėtojų pinigų ir kuriam laiku paversti JAV Gynybos departamentą pajuokos objektu, kadangi šis nė nepasivargino pasikonsultuoti su žvalgybos agentūromis dėl savo tarpininko.
O kaip tik tuo laikotarpiu, kai „Ammoworks“ skelbėsi esanti lietuviškų šaudmenų didmenininke, GGG veikė nuostolingai. Dėl to 2010 metais atsistatydino tuometis jos direktorius Vidmantas Širvinskas, vadovavęs šaudmenų gamyklai nuo pat jos įkūrimo pradžios 2000-aisias.
