– Europos Sąjungos šalių vadovai dar kartą bandys spręsti pabėgėlių krizę. Praėjusią savaitę vykusiame susitikime ES lyderiai preliminariai sutarė su Turkija, kad ji atgal priims visus nelegalius migrantus, išsilaipinusius Graikijoje, bet kartu prašo ir ES priimti tiek pat žmonių. Galutinis sprendimas turėtų būti priimtas Vadovų Taryboje. Jūsų nuomone, ar pavyks susitarti ir ar apskritai toks sprendimas gelbėja nuo pabėgėlių krizės?
– Kažkoks sprendimas, be abejo, bus, nes pavasaris ir atšilimas reiškia padidėjusius emigrantų srautus į Graikiją iš Turkijos teritorijos. Sprendimas bus, bet ar jis tenkins, ar jis bus geras, čia labai rimtas klausimas, nes pasiūlyta schema (kai sienos atviros, kas nori, tas pas mus važiuoja, o mes paskui dėl kažkokių sąlygų perduodame Turkijai, paskui vėl pasiimame) iš tikrųjų labai sudėtinga, todėl labai sunkiai įgyvendinama.
Be to, čia kyla ir įvairių tarptautinio teisėtumo klausimų, taigi šis pasiūlymas balansuoja ties tarptautinio teisėtumo riba. Juk nėra taip paprasta išsiųsti žmogų, jau patekusį į teritoriją, nėra paprasta jam užtikrinti visas žmogaus teises, humanitarinę pagalbą ir visa kita. Taigi būtų daug paprasčiau susitarti su Turkija, kad ji tiesiog neišleistų, o ne [naudoti] tokią schemą, kokia pasiūlyta dabar.
Matant tokį abiejų pusių skubotumą ir desperaciją, kyla klausimas, ar mes iš tikrųjų einame teisinga linkme. Pirmiausia, mūsų nuomone (ir mano nuomone), europinis sprendimas turi būti išorinių ES sienų apsauga. Mes (dauguma europinių rytinių šalių, Višegradas, Baltijos šalys ir kitos) esame įsitikinusios, kad būtina pirmiausia apsaugoti savo sienas.
Migrantams, ypač pabėgėliams, kuriems tikrai reikalinga tarptautinė pagalba, mes esame pasirengę padėti – jau šiandien Lietuvos vyriausybė apsisprendė skirti humanitarinę pagalbą (palapinės, čiužiniai, šildymo įranga ir t.t.) Graikijai. Mes tikrai suprantame savo atsakomybę ir esame pasirengę padėti, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad sienos ir Europa turi būti visiškai atvira bet kam (nesaugiems atvykėliams, teroristams ir visiems, kas tik nori).
Europa visiškai nesugeba pripažinti savo absorbavimo ir integravimo galimybių. Dabar matome, kad visos šalys, nors garsiai neįvardija, bet supranta, jog integravimo galimybės ir pajėgos tokio masto migrantų srautui jau praktiškai išseko. Tai reikia atvirai įvardyti ir nebijoti pasakyti, kad Europa turi būti uždaryta bent jau laikinai, ypač ekonominiams migrantams. Mes negalime vykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų pagal Ženevos konvenciją neužtikrindami pabėgėliams oraus ir tinkamo priėmimo. Taigi geriau ir daug pigiau tai daryti arti konflikto zonų.
ES negali viena spręsti migrantų ar pabėgėlių iš visų pasaulio regionų problemų, tuo labiau kad jie yra toli nuo pačios Europos. Tai – viso pasaulio, globali problema, o atrodo, kad mes Europoje norime prisiimti tą atsakomybę ant savo pečių vieni.
Migrantams, ypač pabėgėliams, kuriems tikrai reikalinga tarptautinė pagalba, mes esame pasirengę padėti.
Iš tikrųjų atrodo, kad visi reikalai sprendžiami šiek tiek iš kitos pusės, situacija gerokai apversta ir praktiškai stovi ne ant kojų, o ant galvos. Tai rodo negebėjimą priimti reikiamus ir efektyvius sprendimus ir kelia nerimą. Vienų šalių spaudimas kitoms šalims skubotai priimti įvairiausius sprendimus verčia mus susitikinėti kas dešimt dienų ir vis priimti tik dalinius, laikinus sprendimus. Toks darbo metodas nerezultatyvus ir rodo, kad vis dėlto Europos šalių vadovai kol kas neturi bendro ir efektyvaus sprendimo.
– Vadovų Taryboje bus pristatyta metinė šalių ekonominė apžvalga. Kaip Lietuva atrodo tame kontekste? Galbūt yra patarimų Lietuvai, kaip atrodyti geriau?
– Atrodo, kad Lietuva jau pradeda strigti savo reformų nevykdymo procese. Europos Komisijos (EK) vertinimu, 2015 m. pažanga padaryta labai ribota, vėl kartojamos tos pačios mūsų problemos: skurdo ir socialinės atskirties lygis vienas didžiausių, per didelis apmokestinimas mažas pajamas gaunantiems žmonėms, per griežtas darbo rinkos reguliavimas, labai mažas energijos efektyvumas [...]. Taigi labai daug tų pačių pastabų, kurios mums kartojamos jau porą metų iš eilės, išlieka prioritetu 2016 m. Taigi fiskalinis stabilumas, geresnis mokesčių surinkimas, darbo rinkos ir socialinio saugumo užtikrinimas, darbo rinkos liberalizavimas ir pensijų reforma išlieka esminiais klausimais, kurių Lietuva kol kas nesugeba spręsti.
– Dar viena aktualija – aštuonios valstybės kreipsis į EK dėl „Nord Stream 2“ projekto, kad atkreiptų dėmesį, jog jis kelia grėsmę Europos energetiniam saugumui. Ko konkrečiai siekia Lietuva, prisijungdama prie šio laiško?
– Taip, aš ir dar septynios valstybės pasirašėme šį laišką EK vadovui ponui Jeanui-Claude'ui Junckeriui. Mes konstatuojame ir atkreipiame Komisijos dėmesį, kad toks projektas, kaip „Nord Stream 2“, kelia grėsmę visos Europos energetiniam saugumui ir solidarumui, prieštarauja susitarimams dėl ES energetinės sąjungos kūrimo. Taip pat, be jokios abejonės, pažeidžia europinius teisės aktus ir trečiąjį ES energetikos reformų paketą, kurį vykdo visos šalys.
O dabar atsiranda iniciatyvų, kurios kelia labai daug klausimų. Pavyzdžiui, „Nord Stream 1“ išnaudojamas tik truputėlį daugiau kaip 50 proc. (t.y. beveik pusė jo nenaudojama). Tad koks tikslas turėti „Nord Stream 2“? O tikslas visiškai aiškus – pirmiausia, apeiti Ukrainą, kad ji nebebūtų tranzitine šalimi ir kad jai būtų dar sudėtingiau. Taigi matome visiškai politizuotą projektą, nukreiptą prieš pačią Ukrainą ir kai kurias rytines ES šalis. Matyt, tai politika „skaldyk ir valdyk“ arba „skaldyk ir daryk įtaką“. Tokią politiką dabar matome visu gražumu.
Labai gaila, kad kai kurios didesnės mūsų kolegės (ES narės) mėgina aiškinti, kad tai – tik privatus komercinis projektas. Visi puikiai suprantame, kad visi tokio masto energetiniai projektai yra geopolitiniai ir jų tikslai – būtent geopolitiniai. Todėl tokį laišką aštuoni vadovai (aš taip pat) ir pasirašė, nes EK negali nekreipti dėmesio ir žiūrėti pro pirštus į didelio masto mėginimus skaldyti Europą ir daryti ją vėl priklausomą nuo vieno šaltinio, t.y. nuo Rusijos energetinių šaltinių.
