Šalies vadovė pažymėjo, jog partizanas Juozas Jakavonis-Tigras – gyva kovų už Lietuvos laisvę legenda, mūsų istorinės atminties saugotojas, drąsos, nepalaužiamos dvasios, meilės ir pasiaukojimo Tėvynei simbolis.
Juozas Jakavonis Prezidentei aprodė bunkerį, kurį jis drauge su Pietų Lietuvos partizanais sodyboje įrengė dar 1945 metais. Jis papasakojo, kaip čia buvo įrengta spaustuvėlė, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, ruošiami štabų dokumentai. Šios vadavietės, kurioje slėpėsi partizanų vadai A.Ramanauskas-Vanagas ir J.Vitkus-Kazimieraitis, sovietų valdžia taip ir nesurado.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kodėl šią dieną mini būtent čia, vienoje iš mažo Kasčiūnų kaimelio sodybų.
„Kodėl šiandien pasirinkau atvykti čia? Dėl daugelio priežasčių. Rugpjūčio 23–ioji – ne tik Juodojo kaspino ir mūsų Baltijos kelio diena. Tai ir kovų už mūsų laisvės siekius diena. Tai taip pat Europoje pripažinta ir nacių aukų atminimo bei stalinizmo aukų atminimo diena.
Šis žmogus, gerbiamas Juozas, reprezentuoja savyje viską. Tai žmogus, kuris rezistavo, kovojo už mūsų laisvę. Jis taip pat ir tremtinys. Todėl rasti geresnę vietą paminėti tokią dieną tikrai nelengva. Valstybės jubiliejinių metų proga matome didelį spaudimą diskredituoti mūsų laisvės kovotojus, valstybę. Tai daroma įvairiomis rankomis – ne tik priešų, bet, deja, ir lietuvių. Todėl šiandien esu čia, nes noriu pasakyti, kad remiu ir palaikau tokius žmones, kurie atidavė savo gyvenimus, kovojo už mūsų laisvę.
Mes stengsimės daryti viską, kad Lietuva nebūtų diskredituojama ir kad šie žmonės išliktų atmintyje, širdyse ir gerbiami. O ypač dabar, kai matome daug noro supriešinti, paniekinti ir sumenkinti tuos žmones, politikų ir mano pareiga būtent parodyti jums dėmesį, padėkoti ir pažymėti, kad esat svarbūs, šventi žmonės. Niekinti to atminimo, ką jūs darėte, mes tikrai neleisime“, – kalbėjo prezidentė.
Išklausiusi garbaus amžiaus partizano pasakojimus apie laisvės kovas, kuriose teko dalyvauti, drauge su juo pasivaikščiojusi po gražią ant Merkio kranto įsikūrusią Jakavonių sodybą, prezidentė sakė, jog istoriją tikrai labai svarbu pajusti. Pajusti per konkrečius žmones, tokius kaip Juozas, per jų išgyvenimus.
„Tai istorija, kuri gyva ir kuri šalia mūsų. Nes vėliau tik skaitysime, o šiandien dar galime matyti. Labai svarbu matyti, vertinti, ir neleisti niekinti“, – sakė prezidentė.
Ji taip pat apžiūrėjo kambarį, kuriame – daugybė padėkų, diplomų, partizaninės veiklos dokumentų ir straipsnių kopijų, reikšmingus susitikimus liudijančių nuotraukų. Pagarbioje vietoje – kryželis, kuriuo šioje sodyboje buvo laiminamas prieš santuoką Nedzingės bažnyčioje Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo būsima žmona Birutė Mažeikaitė. Taip pat – Merkyje rasta žuvusio partizano krauju sulaistyta maldaknygė.
Prezidentė svečių knygoje įrašė: „Gerbiamas Juozai, mes dėkojame, prisimename, saugome. Jūs – meilės Tėvynei pavyzdys. Šis pavyzdys ne tik įpareigoja mus tęsti, saugoti Lietuvą, ginti jos laisvę ir kad žmonės išsaugotų Tėvynę savo rankose“.
Vėliau prie namo suplevėsavo Prezidentės ir Juozo Jakavonio drauge iškelta trispalvė. Šalies vadovė partizanui įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentės medalį.
Susitikime dalyvavęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta šalies vadovei padovanojo savo sudarytą Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygą.
Šią reikšmingą dieną Jakavonių šeimai primins visų drauge pasodintas ąžuoliukas.
Partizanas Juozas Jakavonis susijaudinęs kalbėjo, jog jam ši diena tikrai labai svarbi ir įsimintina, nes Lietuvos prezidentės apsilankymas – aukščiausio lygio jam išreikšta pagarba. Kuklus jo atsidėkojimas prezidentei – Dzūkijos miškuose surinktos voveraitės.
Nė kiek neabejojant galima teigti, kad gerbiamas Juozas – neeilinės drąsos, ištvermės, tolerancijos, išminties ir gerumo šviesulys. Būdamas dvidešimties metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų kieme, už tvarto, įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete.
Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J.Vitkus-Kazimieraitis ir A.Ramanauskas-Vanagas. Kaip ryšininkas, Juozas Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Priesaiką davė pačiam Vanagui miške netoli savo namų.
Visą gyvenimą jis prisimins 1946 m. gruodžio aštuntąją, kai nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai.
Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J.Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas jis išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba.
2005 metais Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Joje – daug svarbių Lietuvos pokario istorijos detalių. Su viltimi, kad perskaitę ją žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.
Juozo Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės.
