Abiem atvejais įstatymai mėginami keisti nesikonsultavus su žurnalistų bendruomene ar šios srities ekspertais. Ir tai, beje, ne vieninteliai atvejai. Tokių mėginimų nuo šios valdančiosios daugumos veiklos Seime pradžios galima suskaičiuoti kokią dešimtį. Tai iš neapsižiūrėjimo, nesusivokimo ar sąmoningas veikimas prieš žiniasklaidos laisvę – klausimas šio vakaro „Savaitės“ svečiams – VU Komunikacijos fakulteto Tarybos nariui Deimantui Jastramskiui ir MRU Komunikacijos instituto direktoriui Virgiui Valentinavičiui.
– Prisiminkime ir mėginimą įteisinti blogą ir gerą informaciją lygiomis dalimis po 50 proc., prisiminkime įstatymą, kaip rašyti apie savižudybes, apribotą Registrų centro informacijos gavimą, dabar du paskutiniuosius neeilinės sesijos įstatymus mėginamus keisti, ir tai dar toli gražu ne viskas, kaip sakiau, kokį 10 kartų tai yra mėginama daryti. Tai kai mes kalbame apie visus šituos mėginimus, vis dėlto negirdint pačios žiniasklaidos nuomonės, kaip jus įvertintumėte?
D.Jastramskis: Tai tikrai nėra gera praktika, bet ji yra įprastinė, ir čia nėra tas atvejis, kai šuo kariamas turėtų priprasti. Reikia visą laiką reaguoti ir visą laiką turėti vienokius ar kitokius argumentus, kad aiškiai pasakytume, kad taip daryti negalima. Vienaip ar kitaip tarptautinės tam tikros organizacijos čia šiek tiek padeda, nes vis tiek tas kontekstas nėra malonus, kai mūsų vadovai kažkur nuvažiuoja, ir jų taip pat užklausia tų dalykų. Čia yra nuolatinė tokia priešprieša, kuri turbūt šitoje kadencijoje bus neišvengiama.
V.Valentinavičius: Tokių dviejų metų, kai tiek daug pasiūlymų ir visokių doktrinų ir politikos variantų, siekiančių daryti įtaką žiniasklaidai, ją kontroliuoti, tikrai nebuvo iki šiol per visą nepriklausomybės istoriją. Ir kai aš ieškau atsakymo, galbūt tai ponui Ramūnui Karbauskiui nepatiks, vienintelis dalykas man prisimenantis yra, kad jis yra iš kolūkio pirmininkų dinastijos. Ir sąmoningai ar ne, bet matosi tokie autokratiniai instinktai, t. y. supratimas, kad vadovavimas yra įsakymas, vykdymas, kontrolė, kaip realiai kolūkiuose buvo. Šiuo atveju ir Saulius Skvernelis – iš statutinės įstaigos irgi turi pomėgį įsakymų vykdymo kontrolei. Ir, panašu, kad šitas instinktas neduoda ramybės. Aš negaliu pasakyti, kiek tai suvokiama sąmoningai, bet kad toks veiksnys gali veikti, man didelis įtarimas.
– Sakote, kad tiek daug mėginimų niekada anksčiau nebuvo, bet čia galėčiau jums prikišti, kad ir jūs pats buvote pagarsėjęs istorijoje, kaip Amerikos ambasadoje kalbėjote, kad LRT vadovą reikia nuimti, bet noriu kitko klausti. Jūs buvote tas žmogus, kuris, kaip, beje, ir jūsų dabar jau buvusios, aš taip spėju, partijos pirmininkas, sakėte, kad reikia tos komisijos LRT veiklai ištirti. Kuo tai baigėsi, mes matome, bet, sakykite, ar jūs iš tiesų manėte, kad tai buvo nuoširdus noras ieškoti finansinės-ūkinės veiklos spragų?
V.Valentinavičius: Nepasakyčiau taip. Aš pasakyčiau, kad buvo realios problemos prie senosios vadovybės, ir tai yra, sakysim, finansų valdymas ir atskaitomumas, prodiuserių klientų sistemos susikūrimas, tam tikras monopolizavimas eterio – šitie dalykai buvo, komisija teoriškai galėjo šituos dalykus ištirti, praktiškai ji to visiškai nepadarė. Ir vietoj to, kas buvo užduota tirti, užsiėmė naujais išradimais. Sakysime, tariamas politizavimas LRT, kurio uždaviniuose nebuvo ir šito klausimo niekas nekėlė, jis staiga pasidarė motyvas dabartinių R.Karbauskio pasiūlymų.
– Pone D.Jastaramski, jūs, man regis, atvirkščiai, iš pat pradžių buvote tarp tų, kurie sakė, kad nereikia šitos komisijos, kad nėra pagrindo jos sudarymui. Ar todėl, kad tai tiesiog ne parlamento reikalas, ar jūs netikite, kad šitie žmonės gali ištirti ką nors?
D.Jastramskis: Tai nėra parlamento reikalas. Iš principo Lietuva neturėtų kažkokio dviračio išradinėti. Kiekviena organizacija – ir visuomeninis transliuotojas taip pat – turi atlikti kasmetinį finansinės veiklos auditą. Klausimas, kaip tai reglamentuota, ar tai yra daroma? Yra Valstybės kontrolė, ir kitos institucijos, ir jos puikiausiai tą darbą gali padaryti, ir, kai reikia, padaro, čia jokios problemos nebūtų. Ir tokiu atveju, jeigu yra tam tikros kažkokios išvados, ir jeigu, pavyzdžiui, siūlo tokia finansinė audito organizacija keisti kažką veikloje ir trūksta kokio nors teisinio reglamentavimo, tada Seimas turėtų remtis tomis išvadomis ir kažkokius vienokius ar kitokius teisės aktus keisti.
V.Valentinavičius: Aš nesutikčiau su tuo, kad parlamentas negali daryti tokių tyrimų. Kitas dalykas, kiek gebėjimų buvo realių tai padaryti? Ir aš sakyčiau, kad komisija, nors ji visiškai nesusitvarkė su savo uždaviniais ir nieko doro nepadarė, bet tai suvaidino teigiamą vaidmenį ta prasme, kad problemas, kurias ruošėsi spręsti komisija, nauja vadovybė arba išsprendė, arba sprendžia ir tuoj išspręs. Ir dabar, kas vyksta, yra jau visiškai grynoji politika. Komisijos darbas baigėsi fiasko, o prasideda bandymai iš tikrųjų, taip sakant, jeigu ne pro duris, tai per langą.
– Ir kartu šitoje pačioje sesijoje mes užsiminėme ne tik apie LRT, bet ir apie Visuomenės informavimo įstatymą, kuris irgi, jeigu kritikuoji valstybės institucijas arba valstybę, tai gali sulaukti bausmės. Pažadėta tarsi pataisyti...
V.Valentinavičius: Na, keistai atrodo, kad, taip, mes pripažįstame, toks teiginys – mes pripažįstame, kad čia pavojingas demokratijai dalykas, pavojingas spaudos laisvei dalykas, bet mes pataisysime vėliau, o dabar balsuokite už. Kai pasitikėjimas tarpusavio Seime ir tarp politikų apskritai yra nulinis, tai labai sunku tikėti tais pažadais, tuo labiau, kad bendras fonas, tai yra tų bandymų riboti žiniasklaidą, kontroliuoti ją buvo žymiai daugiau, ką mes minėjome.
–Jeigu prisiminsime Registrų centro istoriją ir jeigu prisiminsime, pamenate, Vidaus reikalų ministerija, berods, inicijavo, kad Vadovybės apsaugos departamentas turi rūpintis aukščiausių valstybės pareigūnų reputacija.
D.Jastramskis: Kas tik sugeba, bando įkišti vienokią ar kitokią pataisą, pataisyti visuomenės informavimą ir padaryti, jų manymu, geresnį. Kokia nors ministerija ar žinyba, kurios paprastai su visuomenės informavimo politika nelabai ką nors turi bendro, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija ar Priešgaisrinės apsaugos departamentas. Tai čia yra bendra problema, ir čia yra lyg ir lyderystė įstatymiškai įtvirtinta šioje srityje Kultūros ministerijai, bet iš principo yra tokia patinė situacija dažnai. Dažnai tai ministerijai neleidžia tos lyderystės, nes konkrečiai, pavyzdžiui, ši įstatymo pataisa išeina iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos – apriboti vienaip ar kitaip žodžio laisvę. Kultūros komitetas aprobuoja, štai šiandien Seime patvirtinta pirminė stadija, ir tai daroma greituoju būdu, lyg tai būtų čia kažkoks ekstra atvejis.
V.Valentinavičius: Aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai, kas vyksta dabar, per tuos dvejus metus, nėra atsitiktinis dalykas, tai giliai sėdi pono R.Karbauskio galvoje. 2013 m. reklamuodamas Naisių vasarą LRT eteryje, beje, jis aiškino, kad mums trūksta šviesių žinių, kad tikrovę reikia pagražinti, iškreiptai šviesiai ją vaizduoti ir priešpastatyti juodumai, kuri dominuoja mūsų ekranuose. Tai tas įsitikinimas, kad žiniasklaida turi vieną šlovinimo funkciją, jis yra iš tikrųjų labai gilus. Ir kitas dalykas, aš manau, kad čia – politinis modelis, kuris, deja, vietomis labai stiprus provincijoje – tai yra Šalčininkai, Lazdijai, Druskininkai, Širvintos, tie patys Naisiai – visur, kur įsigali politinė vienvaldystė, ten yra labai svarbus žiniasklaidos dėmesys. Ir aš bijau, kad tai yra suvoktas ar ne, bet bandymas perkelti tą Naisių modelį į Vilnių, ir, aišku, pritaikyti žiniasklaidai. Na, aš tikiuosi, kad nepavyks, bet aš įtariu, kad mąstymas yra toks.
– Labai gerai, kad užsiminėte, ko tikitės, nes aš kaip tik norėjau klausti, ar iš tiesų patys galime apsiginti, turiu galvoje žiniasklaidą šiuo atveju, nes iš tiesų iš tų visų bandymų toli gražu nepavyko visų priimti. Ar žiniasklaida šiandien pajėgi pati apsiginti nuo to, kas bandoma jai primesti?
D.Jastramskis: Viena žiniasklaida negalėtų būti labai pajėgi, jai reikia visuomenės paramos ir politinės paramos. Reikalinga demokratiškai nusiteikusių politikų parama ir konkretus atvejis, kuris buvo pats rimčiausias, mano galva, yra 2016 m. ruduo, kada tiktai atėjo naujoji dauguma ir kada buvo priimta Civilinio kodekso pataisa, iš esmės ribojanti viešųjų asmenų kritiką. Tokiu atveju suveikia prezidento veto. Po to prezidento veto staiga apie 100 politikų, kurie balsavo už griežtinimą, už mažinimą būtent kritikos viešųjų asmenų įstaigai, apsigalvojo, nepraėjo nė dvi savaites, kad to nereikia. Yra veto, paskui 71 balsas yra reikalingas. Šitai koalicijai 71 balsą surinkti yra labai sudėtinga. Tai ta politinė situacija yra rizikinga, bet nėra beviltiška.
V.Valentinavičius: Iš tikrųjų labai reikia pilietinės visuomenės ir politinės bendruomenės paramos apsiginti, bet, manau, kol kas tai yra įmanoma. Tas faktas, kad dviejose stambiausiose korupcijos bylose pastarųjų metų yra žiniasklaidos dėmuo, rodo, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės dalyvavo interesų turguje ir tos prekybos politine įtaka buvo aktyvūs dalyviai. Kol tokių dalykų yra, aišku, tada žymiai sunkiau pasidaro žiniasklaidai įrodyti savo kredencialus, ir tuo lengviau pasinaudoti valdantiesiems. Bet, esant dabartiniam politiniam išsidėstymui, galų gale visi pasiūlymai, kurie buvo iki šiol, faktiškai buvo atmesti. Ir kol prezidentės poste yra dabartinė prezidentė, tai tas paskutinis saugiklis yra, bet aš įsivaizduoju, situacija galėtų labai radikaliai pasikeisti, jeigu prezidentūra atitektų tai pačiai politinei jėgai, kuri dominuoja dviejuose trečdaliuose Lietuvos valdžių. Tada jau būtų rimta.
– Ačiū.
