Kritiką iš Kultūros tarybos priėmė kaip komplimentą
Slemo poezijos varžybos Lietuvoje, įvairiose sostinės ir kitų miestų vietose, rengiamos jau devintus metus. Kaip sako jų organizatorius Domas Raibys, pirminį impulsą rengti šias varžybas jis prisimena puikiai: „Sumaniau tai klausydamasis kompaktinio disko, rasto knygoje „Spoken Word Revolution“, o ypač – išgirdęs kūrinį „Television“. Dabar, praėjus devyneriems metams nuo slemo varžybų rengimo pradžios, atsiranda supratimas, kad yra skirtumas tarp sakytinės (garsinės) ir rašytinės kalbos. Vis daugėja dalyvių, rašančių tekstus, skirtus atlikti gyvai.“
D.Raibys teigia iki šiol nesuprantantis, kodėl mokantis užsienio kalbų naudojamasi klausymosi užduotimis, bet mokantis gimtosios kalbos nieko panašaus nėra. „Manau, kad norint visapusiškai mokėti kalbą, reikia gilinti abu įgūdžius. Be to, kalbant apie slemą, svarbu suprasti, kad viena yra išgirsti įdomią istoriją iš draugo, ir visai kas kita – tą pačią istoriją užrašyti taip, kad kitam draugui būtų įdomu skaityti“, – aiškina pašnekovas.
Kaip pasakoja D.Raibys, prieš metus Kultūros tarybai buvo pateikta paraiška dėl individualios stipendijos, bet gautas atsakymas neskambėjo džiugiai: „Kultūros taryba man atrašė, kad „Kyla abejonių dėl minėtų renginio meninės bei kultūrinės, taip pat – išliekamosios vertės. Juoba kad paties autoriaus kompetencija nėra pakankama pristatyti „šnekamosios kalbos žanrus“. Iš pradžių dėl to šiek tiek nusiminiau, bet dar kartą perskaičiau išvadas ir supratau, kad tai – vienas svarbesnių komplimentų slemo bendruomenei.“
Slemas – kalbos ribas patikrinantis centras
Paklaustas, kaip apibūdintų slemo įtaką šnekamajai kalbai, D.Raibys pateikia su automobiliais susijusį pavyzdį. „Automobilių gamintojai turi specialius centrus, skirtus testuoti naujiems automobiliams. Tuose centruose automobiliai daužomi, vartomi, statomi į nepatogias bei pavojingas situacijas, taip tikrinamas jų saugumas ir patvarumas. Sakyčiau, kad slemas – vienas iš specialių kalbos centrų, kur visi norintys gali išbandyti ir surasti savo šnekamosios kalbos ribas“, – tvirtina pašnekovas.
D.Raibys šnekamąją kalbą apibūdina kaip tą, kuria žmonės kalba kasdienybėje, bet visiškai kitaip yra su normine kalba: „Norminė kalba yra ta, kurią kažkokia Vanga kiša per prievartą. Ta Vanga dažnai kartoja, kad šnekamoji kalba menkina ir skurdina norminę kalbą, bet pamiršta, kad be šnekamosios nebūtų ir norminės kalbos. Pastaroji turi palengvinti susišnekėjimą tarp žemaičio ir aukštaičio, o ne būti įrankiu, skirtu raiškos laisvei riboti, ar pretekstu bausti.“
Kaip tvirtina slemo varžybų organizatorius, jam patinka kalbėti ir klausytis kalbos. „Buvo laikas, kai visuomet nešiodavausi diktofoną, slapta įrašinėdavau žmonių kalbas, pasakojimų nuotrupas, rinkdavau žodžius, pasisakymus. Dabar svarstau, ar turiu bent vieną įrašą, kuriame atsispindėtų žmonės, kalbantys normine kalba“, – svarsto D.Raibys.
D.Raibys įsitikinęs, kad lietuvių kalbą varžo ne taisyklės: „Ją varžo kalbiniai egzorcistai, turintys neadekvačius kontrolės įrankius. Reikia saugoti ne kalbą, o mintis, istorijas, patirtis, pamokas ir klaidas. Jei nebus idėjų ir vizijų, tai iš saugojimo – jokios naudos. Esu įsitikinęs, kad lietuvių kalba ateityje vienareikšmiškai tobulės ir gražės, bet norint, kad kas nors augtų, reikia gerų trąšų. Viliuosi, kad dabartinė VLKK ideologija greitai supus ir taip patręš lietuvių kalbą. Kalbant apie slemą ir jo varžybas, norėčiau, kad ateityje tai virstų rimtesniu konkursu, atskiru reiškiniu.“
