Vilnietis menininkas pasakojo eilėje gauti butą atsidūręs dar 1986 metais, kai dirbo „Lietstaklių projekte“, tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai neliko ir senųjų eilių butams gauti.
„Po Nepriklausomybės paskelbimo jau 20 metų gyvenu socialiniame bute Kreivajame skersgatvyje, Užupyje. Kartu gyvena nepilnametis sūnus. Įsikėlus į butą, gyvenimo sąlygos buvo sunkios: nebuvo lango, durų, elektros instaliacijos, stogas buvo kiauras, grindys – supuvusios. Tik mano pastangomis butas tapo tinkamas gyventi“, – teigė L.Cicėnas. Anot dailininko, butas jam reikalingas ne tik gyventi, bet ir kurti, todėl norėtų jį išsipirkti už rinkos kainą.
Tačiau leidimo butą privatizuoti menininkas nesulaukia. Valdininkai, esą anksčiau ne kartą žadėję butą parduoti, dabar teisinasi, kad tai prieštarautų įstatymams.
Vilniaus meras Vilius Navickas tikina niekada nedalijęs panašių pažadų: „Ką aš galiu pažadėti? Ne meras pardavinėja savivaldybės turtą. Yra tvarka, įstatymai. Mes sutinkame, kad problemą reikia spręsti, bet L.Cicėnas mato tą sprendimą tik tokį, kaip jis nori. Jeigu įstatymai leistų jam tą butą išsipirkti, tai tada galėtume parduoti, bet šiuo metu – deja, ne.“
„2005 metais buvo sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, kuri galioja iki šiol, moku nuomos mokestį. Tačiau Vilniaus savivaldybės administracija butą pripažino avariniu ir pateikė ieškinį teismui dėl mano ir mano šeimos iškeldinimo. Įdomu tai, kad savivaldybės komisijos nariai avariniu pripažino visą namą, netgi šalia gyvenančių kaimynų nuosavybę, nors patys net nėra buvę mano bute ar bent jau prie namo... Kaip butas gali būti avarinis, jei apie jį rašo žurnalai, jei šalia gyvenantys kaimynai nereiškia pretenzijų, jei aš nuolat butą renovuoju?“ – pasipiktinimo neslėpė L.Cicėnas.
Dailininkas teigė apie šio socialinio buto ateitį kalbėjęs ne su vienu sostinės meru, o pernai rudenį su dabartiniu Vilniaus vadovu esą sutarė, kad reali išeitis iš susidariusios situacijos – buto privatizavimas už rinkos kainą. „Aš su tokiu pasiūlymu sutikau, užsakiau būsto vertinimą ir išsiunčiau jį merui paštu, bet praėjus pusantro mėnesio gavau formalų savivaldybės atsakymą, kad ginčas vyksta teisme ir visi klausimai bus sprendžiami pasibaigus teismams“, – pasakojo L.Cicėnas.
Parduoti neleidžia įstatymai
Socialinius reikalus savivaldybėje kuruojantis vicemeras Stanislovas Šriūbėnas aiškino, jog pagal įstatymus socialinių būstų savivaldybė pardavinėti negali, nebent savininkas pateiktų dokumentus, įrodančius, kad butas buvo susidėvėjęs daugiau negu 60 proc. ir remontuotas jame gyvenusio asmens lėšomis. „Jeigu tai įrodantys dokumentai būtų pateikti, nemanyčiau, kad merų pažadai nebūtų išpildyti, ir tikrai jam negrėstų iškeldinimas“, – sakė S.Šriūbėnas.
Anot vicemero, valdininkai supranta, kad menininkai ne visuomet pasirūpina reikalingais dokumentais, tenka juos pagloboti, tačiau tai nesuteikia privilegijų ar išimčių. „Menininkai kažkodėl nori gyventi Užupyje, Senamiestyje, ten, kur yra brangiausi butai, geriausios vietos, – kalbėjo S.Šriūbėnas. – Miestui socialiniai būstai, esantys Senamiestyje, Užupyje, nereikalingi, bet parduoti jų neleidžia įstatymai. Nors būtų racionaliau šiose miesto vietose esančius socialinius būstus parduoti, o už gautus pinigus atokesniuose rajonuose įsigyti daugiau butų.“
S.Šriūbėno teigimu, avarinių socialinių būstų miestas šiuo metu turi apie 100, jie nuolat remontuojami, kadangi savivaldybė neturi galimybių statyti naujų butų. „Butus remontuojame iš tų pačių pinigų, kurie surenkami iš socialiniuose būstuose gyvenančių nuomininkų. Per ketvirtį suremontuojame apie 20 butų ir juose apgyvendiname žmones“, – sakė vicemeras.
Nusileisti neketina
L.Cicėnas rankų nenuleidžia ir ketina, jei ne Lietuvos, tai Europos teisme įrodyti, kad nesuteikdama jam gyvenamojo ploto ir nekompensuodama išleistų pinigų buto remontui, savivaldybė pažeidžia jo teises. „Aš spjaučiau ir išsikraustyčiau iš šito buto, bet esu per daug į jį įdėjęs, juk manęs nesupras mano vaikai. O valdininkai tiesiog pavydi. Tokiems žmonėms, kaip aš, nebent tik po mirties prikals lentelę, kad čia dirbo ir kūrė kažkoks menininkas“, – apmaudo neslėpė L.Cicėnas.
