Apie tai, koks buvo tas spaudimas, kaip derėtų vertinti naujosios valdžios iniciatyvas, keisti Konstituciją ar gerinti teisėkūros kokybę, ir kur teisėjai kartais taiko dvigubus standartus, – 15min interviu su D.Žalimu.
Pokalbis, tebesitęsiant COVID-19 pandemijai, įvyko telefonu.
– Kaip Konstitucinis Teismas prisitaikė prie COVID-19 pandemijos?
– Šiuo metu beveik visas teismo personalas ir teisėjai dirba nuotoliniu būdu, bet, aišku, yra neišvengiama rinktis į posėdžius, jie žymiai retesni.
Kada iškyla konkretūs tekstų derinimo klausimai, reikia pasiekti, kad dėl teksto, jeigu tai įmanoma, būtų pasiektas konsensusas – vien tik nuotoliniu būdu tai būtų sunkiau padaryti. Galų gale, priimti teismo aktai tradiciškai yra pasirašomi fiziškai.
Posėdžiai vyksta laikantis saugumo priemonių: visai kitoje salėje, laikantis atstumų, kaukės.
– Turėjote COVID-19 atvejų Konstituciniam Teisme?
– Ne, ir matyt dėl to, kad laiku ėmėmės priemonių tiek pavasarį, tiek dabar, gal net anksčiau nei kai kurios įstaigos perėjome prie nuotolinio darbo, mažiau kontaktavome. Bent jau nei iš teismo teisėjų, nei iš teismo darbuotojų man COVID-19 atvejai yra nežinomi.
– Jūsų ir dar dviejų teisėjų kadencija tuoj išsitęs iki 10-ies metų. Seimas nukėlė naujų teisėjų skyrimo procedūrą (vėliau klausimas visgi sugrįžo į darbotvarkę – 15min). Kaip vertinate šį sprendimą?
– Susilaikyčiau nuo politinių Seimo sprendimų vertinimo. Manau, kaita neišvengiamai įvyks. Visada norėtųsi, kad ji įvyktų sklandžiai, bet čia yra Seimo darbotvarkės klausimai, kurių aš tikrai nenorėčiau komentuoti.
– Bet būtų gerai, kad Seimas paskirtų naujus teisėjus? Ar kyla keblumų teismui, kai nevyksta kaita?
– Mes žmonės profesionalūs ir žiūrime į darbą profesionaliai. Esame davę priesaiką laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, tai Konstitucinio Teismo įstatymas numato, kad tol, kol nepaskirtas, naujas teisėjas į kadenciją baigiančio teisėjo vietą, tol net ir kadenciją baigę teisėjai tęsia savo įgaliojimų vykdymą. Kiek reikia, tiek ir dirbsime.
Konstitucinio Teismo darbo nepavyksta paralyžiuoti.
Jeigu ir buvo tokių siekių, praėję metai, visi nesusipratimai įrodė, kad Konstitucinio Teismo darbo nepavyksta paralyžiuoti. <...> Įstatyme egzistuoja priemonės, kad politikų neapsisprendimas dėl kandidatūrų negalėtų paralyžiuoti teismo darbo. Galų gale – ir paties teismo gebėjimas ne mažiau principingai spręsti bylas, ką, aš manau, mes pernai įrodėme.
– Kaip bendrai įvertintumėte savo devynerių metų kadenciją? Ko pavyko pasiekti?
– Per savo kadenciją man pavyko pasiekti žymiai daugiau negu aš galėjau įsivaizduoti, kai atėjau į šias pareigas.
Teismas yra pavirtęs šiuolaikine, europine konstitucinės justicijos institucija. Pavyko įtvirtinti teismo kaip drąsaus ir bekompromisio Konstitucijos sargo įvaizdį. <...>
Kur tikrai Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pavyzdys, aš drįsčiau teigti, ne vien tik posovietinėms šalims, bet ir Vakarų demokratijoms, tai, pavyzdžiui, Konstitucijos pataisų konstitucingumo doktrina, kur tikrai ne kiekvienas išdrįsta aiškinti, kad ne kiekviena Konstitucijos pataisa, pati savaime pagal turinį, gali atitikti Konstituciją.
Tai tokios Konstitucijos pataisos, kurios, pavyzdžiui, paneigtų esmines konstitucines vertybes kaip prigimtinės žmogaus teisės arba demokratinė santvarka. Jos savaime yra antikonstitucinės ir teismas labai aiškiai suformulavo tokią doktriną.
Referendumo klausimai aiškinti ne kartą.
Referendumai negali būti skelbiami absoliučiai visais klausimais. Referendumai turi būti skelbiami paisant Konstitucijos.
Ir yra referendumai, kurie iš principo negalimi.
Pavyzdžiui, referendumai dėl prigimtinių žmogaus teisių varžymo patektų į negalimų, pagal Konstituciją, kategoriją. Tai ir Venecijos komisijos rekomenduojama norma.
Visuomenėje paplitę stereotipai negali būti pagrindas kokių nors asmenų diskriminacijai.
Žmogaus teisės. Konstitucinis Teismas įtvirtino konceptą, kad Konstitucija yra antimažoritarinis aktas – taip pat ginantis kiekvieną individą nuo daugumos diktato, ir kad visuomenėje paplitę stereotipai negali būti pagrindas kokių nors asmenų diskriminacijai.
Konstitucinis Teismas principingai yra pasisakęs priekabiavimo, įskaitant seksualinį priekabiavimą, atžvilgiu, kad tokie reiškiniai yra pažeidžiantys ir prigimtines žmogaus teises.
Galų gale – šeimos sampratos klausimas, kad šeima nėra pagrįsta vien tik santuoka, ir šeima taip pat nebūtinai turi būti tarp skirtingų lyčių asmenų.
Religiniai įsitikinimai negali būti pagrindas privilegijoms arba tam tikras asmens statutas, kaip prezidento sutuoktinis, taip pat savaime nėra pagrindas kokioms nors privilegijoms.
Teisėkūros demokratiškumas.
Gal reikšmingiausią sprendimą išskirčiau, kuris buvo 2019 metais dėl įstatymų priėmimo tvarkos ypatingos skubos ir skubos tvarka.
Lietuvoje tai buvo labai paplitęs reiškinys, bet Konstitucinis Teismas paskelbė, kad tokios procedūros gali būti naudojamos tik išskirtiniais atvejais. Naudojant tas procedūras yra paneigiamas teisėkūros viešumo principas, bet labiausiai turbūt – visuomenės įsitraukimas į teisėkūrą. Tokios procedūros neigiamai atsiliepia ir teisėkūros kokybei.
Vienas iš dalykų, kurį aš pirmiausia, matyt, turėjau paminėti – Konstitucinis Teismas nemažai yra pasisakęs dėl Lietuvos valstybingumo pagrindų. 2020 metų liepos 30 dieną, kaip tik per pratęstos kadencijos metus, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Konstitucija kyla iš trijų pamatinių valstybės aktų: 1918 metų Vasario 16 dienos Akto, 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos ir 1990 metų Kovo 11 dienos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Juose yra įtvirtinti nepaneigiami konstituciniai principai, kartu ir konstitucinės tradicijos.
Šitą sprendimą taip pat drąsiai vadinčiau istoriniu.
Šitą sprendimą taip pat drąsiai vadinčiau istoriniu.
Kitas dalykas – tai nebuvo tik Konstitucinio Teismo indėlis, bet jei Konstitucinis Teismas nebūtų rėmęs ir agitavęs už tai, turbūt to nebūtų įvykę – tai yra individualaus konstitucinio skundo įvedimas.
Konstitucinis Teismas tikrai nemažai dirbo prie šio klausimo, o kartu ir prie atitinkamų įstatymų rengimo. <...> Pabrėžiu, kad individualaus konstitucinio skundo institutas buvo įgyvendintas nereikalaujant iš valstybės biudžeto nė vieno papildomo euro.
Dar viena veiklos sfera yra tarptautinis bendradarbiavimas.
Aš nesitikėjau, bet pavyko 2017 metais Lietuvoje, Vilniuje surengti pasaulinį Konstitucinių Teismų kongresą teisės viršenybės klausimais, kuriame dalyvavo viso pasaulio konstituciniai teismai.
Lietuva kol kas yra vienintelė Europos valstybė, kurioje yra toks pasaulinis kongresas įvykęs. Tai liudija, aišku, ir platų teismo tarptautinio autoriteto pripažinimą.
Kalbant apie tarptautinius reikalus, teismas buvo principingas tam tikrais tarptautinių santykių klausimais. Konstitucinis Teismas aktyviai dalyvavo smerkiant Rusijos Konstitucinį Teismą už leidimą įvykdyti Krymo aneksiją, kas yra tarptautinis nusikaltimas.
Ir visai neseniai turbūt matėt mano asmeninę poziciją Baltarusijos vadinamojo Konstitucinio Teismo atžvilgiu, kai jis pateisino ir A.Lukašenkos išrinkimą, ir paskelbė antikonstitucine Koordinacinę tarybą. Net ir pagal Baltarusijos Konstituciją viršijo visus savo turimus įgaliojimus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bylos, pakeitusios Lietuvą
Dar kuo galėčiau didžiuotis – Ukrainos Konstitucijoje šiandien yra įtvirtinta euroatlantinė integracija, šalies siekis būti Europos Sąjungos ir NATO nare.
Tai, beje, padaryta Lietuvos pavyzdžiu, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas nemažai yra aiškinęs Lietuvos geopolitinės orientacijos klausimo įtvirtinimą Konstitucijoje.
Teismas įsitvirtino ir savo aktyviais viešaisiais ryšiais, kai ši sritis, man atėjus pirmininkauti, buvo gana apleista. Aš jau nekalbu, kad nebuvo net feisbuko paskyros.
Visuomenė turbūt neturi priekaištų, kad teismo sprendimai yra neaiškinami.
Teismo sprendimai yra pakankamai detaliai išaiškinami, atsirado ir naujos teismo atsiskaitymo visuomenei formos kaip metiniai pranešimai, ko iki tol nebuvo.
Teisėjai buvo vežiojami namo automobiliais, tai tikrai dabar automobilių nėra.
Prie kadencijos darbų dar pridėčiau šiuolaikinį administravimą.
Įvykdžius administravimo reformą, pavyko sutaupyti tikrai nemažai valstybės biudžeto lėšų. <...> Konstitucinis Teismas parodė nemenką pavyzdį atsisakant privilegijų: teisėjai buvo vežiojami namo automobiliais, tai tikrai dabar automobilių nėra, beliks vienas tarnybinis automobilis.
– Kai Seimas svarstė jus skirti teismo pirmininku teigėte, jog sieksite, kad teismo sprendimai būtų aiškūs ir pakankamai greiti, kad bylos nebūtų svarstomos po kelerius metus. Ar tokių bylų visgi buvo? Kaip sekasi su greičiu?
– Kai tapau pirmininku, buvo bylų, kurios buvo neišspręstos 3–4 metus. Dabar, ko gero, ilgiausiai bylos nagrinėjamos apie metus. Bet, aišku, kai kurios – pusantrų metų, kai kurios – aštuonis mėnesius ar keturis. Priklauso ir nuo bylos sudėtingumo, ir nuo jos prioritetiškumo. <...>
Tikslą dėl greičio, manau, pavyko visiškai realizuoti, nes tikrai sunkiai surastumėt labai daug Europos Konstitucinių Teismų, kurie per metus išnagrinėja bylą. Paprastai tai trunka žymiai ilgiau.
-
D.Žalimas tikisi, kad KT nutarimas dėl gėjų nediskriminavimo ugdys toleranciją
-
Valdantieji dėl D.Žalimo kreipėsi į G.Nausėdą: kelia klausimą, ar jis teisėtai vadovauja KT
-
Naujas valdančiųjų demaršas? Kodėl užsimota prieš Konstitucijos sergėtojus
-
Ukrainos KT: V.Zelenskio įsakas nušalinti teismo pirmininką – antikonstitucinis
-
Konstitucijos sargų skyrimą atidėjo ir naujas Seimas: teisininkas pasipiktino, kad tyčiojamasi iš svarbiausio įstatymo
-
Opozicijai išsireikalavus, Seimui pateikti kandidatai į Konstitucinį Teismą
– Per savo kadenciją su politikų spaudimu susidūrėte?
– Žiūrint ką juo vadinti. Ryškiausiai susidūriau praėjusią vasarą. Tai, beje, tik parodė, kad Konstitucinio Teismo teisėjų nepaskyrimas neturėjo įtakos teismo nepriklausomumui, kada teismas priėmė kelis sprendimus, kurie akivaizdžiai netenkino valdančiosios daugumos, buvo mėginama apskritai kvestionuoti teismo legitimumą ir teisę dirbti.
Bet politikų spaudimas yra vienas dalykas – kartu svarbu, kad Konstitucinis Teismas nepaisytų ir tam tikrų interesų grupių įtakos.
Labai gerai atsimenu, kai teismas priėmė sprendimą, kad advokato privalomumas teikiant apeliacinį skundą kituose teismuose prieštarauja Konstitucijai, tikrai matėsi interesų grupių spaudimas ir nepasitenkinimas šiuo sprendimu.
Matėsi interesų grupių spaudimas ir nepasitenkinimas šiuo sprendimu.
Kaip ir, beje, kada teismas šių metų pradžioje ištaisė Aukščiausiojo Teismo padarytą klaidą: Aukščiausiasis Teismas buvo pernelyg suabsoliutinęs teisėjų imuniteto klausimą <...>. Konstitucinis Teismas vadovavosi tuo, kad Konstitucijoje toks imunitetas nenumatytas ir imunitetu negali būti naudojamasi siekiant užkirsti kelią vykdyti teisingumą ir teisėjų atžvilgiu.
– Minėjote individualaus konstitucinio skundo įteisinimą. Kaip aktyviai piliečiai naudojasi šia galimybe ir kiek tie skundai kokybiškai parengti?
– Piliečiai naudojasi tikrai aktyviai. Buvom analizavę ir kitų šalių praktiką, ypač kaimyninių šalių, skaičiai yra maždaug panašūs kaip ir tose šalyse – apie 300 skundų.
2020 metais buvo gautas 231 individualus konstitucinis skundas.
Kalbant apie kokybę, – daugmaž europinis vidurkis.
Priimtinumo procentas nėra didelis – tik apie 3 proc. skundų yra priimama Konstituciniame Teisme. Kai kurie žmonės, matyt, neįsigilina ir labai dažnai skundžia tai, ko Konstitucinis Teismas apskritai negali nagrinėti.
Žmonės labai dažnai skundžia tai, ko Konstitucinis Teismas apskritai negali nagrinėti.
Konstitucinis Teismas nėra nei apeliacinė, nei kasacinė instancija kitų teismų sprendimų požiūriu, bet žmonės labai dažnai iki šiol prašo panaikinti kitų teismų priimtus sprendimus.
Tai to Konstitucinis Teismas nedaro.
Konstitucinis Teismas tik tiria įstatymus, Vyriausybės nutarimus, rečiau prezidento dekretus, kurie pritaikyti tam žmogui kitam teismui sprendžiant bylą.
Galbūt kažkiek skundų kokybė galėtų patobulėti, jeigu visais atvejais dalyvautų advokatai, bet iš 221 prašymo, kurio Konstitucinis Teismas nepriėmė, beveik 50 buvo surašyti su advokato pagalba.
Tai negali vienareikšmiškai sakyti, kad advokatas skundui suteiks tokios kokybės, kad jis bus priimtinas Konstituciniam Teisme.
Yra ir toks pavyzdys, kai vienintelė kol kas byla, kurią laimėjo žmogus, pateikęs individualų konstitucinį skundą – aišku, negaliu pasakyti, ar naudojosi teisininko pagalba, ar ne – bet formaliai skundą buvo pateikęs be advokato pagalbos.
– O dėl ko žmonės kreipiasi, kokios temos dominuoja?
– Sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Bet jeigu žiūrint į tuos skundus, kuriuos Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti ir išnagrinėjo, labai dažnai skundžiasi įvairiais procesiniais įstatymais.
Viena iš dažniausių priežasčių, kai atsisakoma skundą nagrinėti, kai tai būna tiesiog teisės taikymo ir aiškinimo klausimas, kiti teismai tai turi spręsti, nebūtinai tai reiškia prieštaravimą Konstitucijai. Arba faktų vertinimo klausimas. <...>
– Darbo krūvis, kai atsirado galimybė individualiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, tikrai išaugo, bet minėjote, kad dėl to papildomų resursų neprašėte. Kaip taip pavyko? Anksčiau buvo laisvų rankų?
– Buvimas valstybės tarnyboje suponuoja ne vien tik galimybę pabūti, bet ir pareigą dirbti. Kada yra žmonės, kurie yra darbingi, nekyla didesnės problemos dėl išaugusio darbo krūvio. Visiškai pakako to, ką mes turėjome – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių prasme. <...>
Galbūt, aišku, vienas kitas papildomas žmogus netrukdytų, bet nepasakyčiau, kad krūviai Konstituciniame Teisme yra išskirtiniai. Jie tikrai nėra didesni nei kituose teismuose.
– Kiek vienu metu maždaug bylų nagrinėjate?
– Pagal skaičius, daugiausia mes turime individualių konstitucinių skundų. Per savaitę teismas priima maždaug 6–8 sprendimus dėl individualių konstitucinių skundų priimtinumo.
Daugiausia mes turime individualių konstitucinių skundų.
O šiaip Konstituciniame Teisme jau yra priimtos nagrinėti, kartu su individualiais konstituciniais skundais, bijau pameluoti, bet 16 bylų.
Per metus iš esmės išnagrinėjama iki 20 bylų. Pernai buvo 18. <...>
– Kiekviena valdžia turi savų idėjų, kaip būtų galima pakeisti Konstituciją. Dabartinė siūlo mažinti amžiaus cenzą kandidatams į Seimą, taip pat – surengti referendumą dėl daugybinės pilietybės įteisinimo. Ar politikų siekiai pamatuoti ir ar visuomenėje yra poreikis turėti kitokią Konstituciją?
– Poreikio turėti iš esmės kitokią Konstituciją visuomenėje tikrai nėra.
Ir mes tikrai galime didžiuotis savo valstybe, kad turime 28-erius metus galiojančią, iš esmės nepakeistą Konstituciją, kas sudaro sąlygas stabilumui valstybėje, nuosekliai jos raidai.
Poreikio turėti iš esmės kitokią Konstituciją visuomenėje tikrai nėra.
Tuo reikėtų ir didžiuotis, nes Konstitucija savaime turi būti stabiliausia teisė, kurią keisti reikėtų dėl būtino poreikio, viską gerai, daug kartų pasvėrus.
Iki šiol Konstitucija buvo keista, berods, 10 kartų, paskutinį kartą dėl individualaus konstitucinio skundo, ir tikrai tais atvejais, kada tai buvo neišvengiamai būtina.
O jūsų minėti klausimai, aišku, yra ir politinio, ir visuomenės apsisprendimo dalykai, nes koks gali būti amžius kandidatuojant į Seimą, čia yra politinis sprendimas.
Lygiai tas pats dėl daugybinės pilietybės: jeigu visuomenėje bus poreikis liberalizuoti daugybinės pilietybės galimybes, tai ir bus padaryta referendumo būdu. Šios Konstitucijos pataisos taip pat iš esmės nekeistų Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos. <...>
– Naujoji valdžia kalba ne tik apie Konstitucijos keitimą, bet ir skelbia, kad sieks užtikrinti kokybišką teisėkūrą. O kur, jūsų akimis, ta nekokybė atsiskleidžia, jei išvis atsiskleidžia?
– Dirbant Konstituciniam Teisme per pastarąjį dešimtmetį man teko stebėti krentančią teisėkūros kokybę. Matyt, yra visas kompleksas priežasčių, kodėl taip vyksta.
Konstitucinis Teismas, aišku, tik reguliuodamas su teisėkūra susijusius įstatymus gali pasisakyti, kaip teisėkūra turi atrodyti pagal Konstituciją.
Ypatingos skubos ir skubos procedūrų kaip įprastų eliminavimas praktikoje turėtų prisidėti prie teisėkūros kokybės, nes šiaip Seimas kone pusę įstatymų priiminėdavo tokiomis procedūromis.
Įtvirtinimas, kad ekspertai ir visuomenė turi plačiai dalyvauti teisėkūroje, irgi yra labai svarbu.
Man sunku įsivaizduoti, kaip tokie įstatymai gali atsirasti.
Bet yra ir kitos priežastys, kurios susijusios su valstybės tarnybos kokybe.
Čia pažymėtina mokslo ir studijų sritis: 2018 metais įstatymu buvo nurodyta vertinti visas mokslo ir studijų programas per kelias dienas, kas, aišku, nebuvo padaryta, nes tai buvo neįmanoma.
Man sunku įsivaizduoti, kaip tokie įstatymai gali atsirasti. Konstitucinis Teismas tokį įstatymą pripažino niekiniu, nes dėl tokio neįmanomo įgyvendinti įstatymo niekam negali kilti jokių teisinių pasekmių. <...>
Visa tai aš siečiau ir su prastėjančia valstybės tarnybos kokybe. Tai sisteminė problema ir valstybė turėtų tai spręsti. Mes, galbūt, dar turėsime ir prastesnių pavyzdžių.
– O kaip spręsti? Pavyzdžiui, labiau motyvuoti valstybės tarnautojus ir taip pritraukti labiau išsilavinusius?
– Aš pats buvau valstybės tarnautoju iki tampant teisėju. Sakyčiau, tada, prieš daugiau nei dešimtmetį valstybės tarnyboje buvo daugiau galimybės pasireikšti savarankiškai iniciatyvai.
Dabar stebiu procesus, kada valstybės tarnautojams kartais neleidžiama principingai pasisakyti, kad ir konstitucingumo klausimais.
Apskritai visuomenės raštingumo lygis yra gerokai kritęs, matyt, ir tai atsiliepia. Tenka pastebėti, kad ir studentų pasirengimo ir išsilavinimo kokybė nuosekliai krenta (D.Žalimas dėsto Mykolo Romerio universitete – 15min).
– Teisėjų taryba, Teisėjų garbės teismas sprendžia įvairius klausimus, susijusius su nepriekaištinga teisėjų reputacija, kad ir klausimą dėl teisėjo Mindaugo Striauko, kuris vairavo neblaivus. Kaip bendrai matote teisėjų reputacijos vaizdą ir ar teisėjai, tokiais klausimais kaip pastarasis, būna principingi ar linkę užstoti savą?
– Inicijuojant drausminę atsakomybę, juo labiau teisėjo atleidimą, būtina ir teisėjų savivaldos institucijų nuomonė.
Jūsų paminėtas pavyzdys, aš apie jį ir viešai esu kalbėjęs, demonstruoja tam tikrą nepagarbą ir Konstitucijai, ir Lietuvos žmonėms.
Čia ne tiek Teisėjų garbės teismas, kiek Teisėjų taryba, deja, šiuo atveju neįvykdė savo pareigos pagal Konstituciją.
Teisėjų taryba, deja, šiuo atveju neįvykdė savo pareigos pagal Konstituciją.
Prezidentas labai aiškiai kreipėsi su prašymu patarti atleisti teisėją dėl poelgio, žeminančio teisėjo vardą.
Teisėjų taryba taip ir neatsakė į klausimą, ar buvo tuo poelgiu pažemintas teisėjo vardas, ar ne, bet į tą klausimą privalėjo atsakyti. Kadangi buvo patarimas neatleisti, turėjo atsakyti, kad nebuvo teisėjo vardą žeminančio poelgio <...>. Šioje istorijoje netinkamai įvykdyta Teisėjų tarybos pareiga.
Ir antras dalykas toks bendresnis – santykis su visuomene. Pažiūrėkime, ar čia nėra tam tikras dvigubų standartų formulavimas, kada savo bendruomenės nariams taikomi kiti standartai, negu kitiems žmonėms. Mes žinome begales bylų, kai panašiose istorijose pakliuvę, tarkime, valstybės tarnautojai yra atleidžiami be didesnio įsigilinimo į individualias situacijas. Aš manau, standartas turėtų būti vienodas.
Tai nepuošia teisėjo, netgi jį žemina.
Kalbant apie konkretų atvejį, kada teisėjas vyksta neblaivus iš ryto į darbą vykdyti teisingumo, mano požiūriu, tai nepuošia teisėjo, netgi jį žemina.
– Ką veiksite, kai Seimas jus atleis nuo Konstitucinio Teismo teisėjo pareigų?
– Jis manęs tiesiogiai neatleis, į mano vietą turi būti paskirtas kitas teisėjas. Bet aš, žinokit, nežinau. Buvo galima turėti įvairių planų, bet bet kuriuo atveju tie planai jau yra pasibaigę.
Dabar aš vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti į klausimą, išskyrus vieną detalę – matyt, akademinėje veikloje dalyvausiu kaip universiteto profesorius. O ar bus kitų veiklų, šiandien niekaip negalėčiau atsakyti.
– Pasiūlymų neturit?
– Ne, neturiu tikrai.
