Tačiau ne mažiau įdomu, kaip ir kuo gyvena žmogus, kuris pretenduoja vadovauti sostinei.
– Jūsų žmona Dalia dirba diplomatinėje tarnyboje. Tai reiškia, kad neretai tenka išsiskirti.
– Dalia yra diplomatė kiek daugiau nei 20 metų. Dvi kadencijas ji dirbo Paryžiuje. Kai ji pirmą kartą išvyko dirbti ir gyventi į Prancūziją, kartu važiavau ir aš. Gyvenome Paryžiuje, aš skraidžiau į Vilnių. Kadangi tuo metu dirbau versle, taip gyventi buvo įmanoma. Antrą kartą žmona išvyko į Paryžių, kai buvau Seimo narys.
Tada jau iš Vilniaus pas šeimą skrisdavau maždaug du kartus per mėnesį. Praleisdavome kartu nemažai laiko, nes ir atostogaudavome, ir leisdavome vasaras, ir keliaudavome visa šeima. Taigi, Prancūzija yra kita šalis po Lietuvos, kurią labai gerai pažįstu.
Paryžiuje ir šiandien galiu važinėti be žemėlapio, puikiai žinau to miesto gatves, parkus, skersgatvius. Suprantu tenykštį gyvenimo ritmą ir vertinu gyvenimo kokybę. Teko daug keliauti ir aplankyti daugybę kitų Prancūzijos miestų ir nemažai idėjų, kurias įgyvendinau ir dar norėčiau įgyvendinti, esu pasiėmęs iš ten.
– Kas labiausiai sužavėjo Prancūzijoje?
– Turbūt prancūziškas estetikos ir grožio suvokimas. Taip pat, kad žmonės ten gerokai jautresni ir dėmesingesni vienas kitam.
Kita vertus, ne viskas ir ten medumi patepta. Pažinus tos visuomenės gyvenimą iš vidaus galima pastebėti nemažą segregaciją. Pavyzdžiui, jei gimei gerame miesto rajone, pasiturinčioje šeimoje, vadinasi lankysi gerą mokyklą, vėliau įstosi į vieną iš penkių geriausių aukštųjų mokyklų, ir toliau gyvenimas klostysis sėkmingai.
Jei esi iš kitur, gyventi kiek sunkiau, teks sukti galvą norint, kad vaikai patektų į geresnę mokyklą. Yra nemažai įvairių niuansų, savo problemų turi ir jie.
– Ar išmokote prancūzų kalbą, daugeliui lietuvių ji sunkiai įkandama?
– Norėčiau geriau mokėti prancūzų kalbą. Gyvenau prancūzakalbėje aplinkoje, mokiausi tą kalbą. Kalbu, suprantu neblogai, bet kai reikia kalbėti sudėtingesnėmis temomis, pajuntu, kad atsiremiu į tam tikras lubas ir automatiškai pereinu į anglų kalbą. Nors visa mano šeima puikiai kalba prancūziškai.
– Gyvenimas užsienyje iš tiesų labai praplečia akiratį, tačiau kartais tenka tikru išbandymu tarpusavio santykiams
– Visada sakau, kad šeima yra kaip židinys, kurį reikia nuolat kurstyti. Prisipažinsiu, gyvenimas atskirai, nuolatinis skraidymas kainavo nemažai sveikatos. Tačiau kai buvimas, laikas su šeima yra riboti, stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką ir skirti kuo daugiau dėmesio ir vaikams, ir vienas kitam.
Kai buvimas, laikas su šeima yra riboti, stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką ir skirti kuo daugiau dėmesio ir vaikams, ir vienas kitam.
Tokie išsiskyrimai įneša nemažai romantikos į tarpusavio santykius. Pasiilgstame vienas kito. Net gyvendami skirtingose šalyse su žmona pasikalbėdavome kiekvieną vakarą, nesvarbu per Skype ar telefonu, kad žinotume vienas apie kitą ir dalyvautume vienas kito gyvenime.
Dabar stengiamės vakarais visi susėsti ir pabendrauti, skirti dėmesį vienas kitam, pabūti kartu su vaikais. Manau, tai labai svarbu, kaip ir visiems kartu vakarieniauti. Ne visada tai pavyksta dėl mūsų abiejų užimto gyvenimo būdo. Bet labai stengiamės. Labai norėčiau, kad ir mūsų vaikai perimtų šią tradiciją.
– Ar esate griežtas tėvas?
– Esu pakankamai griežtas tėvas. Kai vaikai gyvendavo Prancūzijoje, kiek atsipalaiduodavo, bet Lietuvoje vėl viskas sugrįžta į savas vėžes.
Mūsų sūnui Daumantui jau 22 metai, jis studijuoja Jungtinėje Karalystėje verslo administravimą. Nors dėl gyvenimo aplinkybių sūnus mokėsi prancūziškoje mokykloje, tačiau laikė ir lietuvių kalbos egzaminus. Jam tai buvo didelis iššūkis, turėjo skirti daug laiko pasiruošimui, tačiau džiaugiuosi, kad jis juos išlaikė – ir net labai neblogai.
Jaunėlei dukrai dar tik devyneri. Ji pradėjo lankyti prancūzišką mokyklą, dabar irgi mokosi šia kalba, nes gali būti, kad žmonai teks vėl išvykti ir vaikas turės vėl eiti į kokią nors tarptautinę mokyklą.
Tačiau man labai svarbu, kad vaikai gerai kalbėtų, skaitytų lietuviškai ir būtų integruoti į mūsų valstybės gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad sūnus baigęs mokslus planuoja grįžti į Lietuvą ir tarnauti kariuomenėje.
Žinau, kad tai, ką pasakysiu nepatiks mano sūnui, kai jis perskaitys. Iš tikrųjų jam buvau griežtas tėvas. Daumantas buvo labai judrus vaikas, labai savarankiškas. Liepdavau jam kasdien perskaityti bent po 20-30 puslapių knygos, sportas buvo privalomas.
O su mažąja Gabriele mus sieja ypatingas ryšys. Gal taip visiems tėvams būna – bėgant metams tampi atlaidesnis ir labiau atsipalaidavęs. Su ja esu daug liberalesnis. Nepyk, Daumantai (juokiasi).
Labai džiaugiuosi, kad sūnus baigęs mokslus planuoja grįžti į Lietuvą ir tarnauti kariuomenėje.
– Vaikus auklėjate lietuvybės dvasia. Ar tai atsinešate iš savo šeimos?
– Mūsų šeimoje visada buvo puoselėjama lietuvybė ir patriotiškumas. Valstybės reikalai buvo visada labai svarbūs. Mano senelis, tėčio tėtis, buvo savanoris, dalyvavo mūšiuose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, jo brolis buvo irgi savanoris, jis žuvo 1920 metais ties Giedraičiais. Mamos dėdė buvo partizanas, kovėsi Didžiosios kovos apygardoje vadovaujamas Žalio Velnio.
Visa tai buvo šeimoje prisimenama, apie tai kalbama. Mes švęsdavome visas Vasario 16-ąsias. Namie kabojo Vytis. Jį persipiešiau iš savo draugo, kurio tėtis buvo partizanas ir turėjo išsaugojęs Vytį.
– Ar tiesa, kad jūsų brolis yra specialiųjų pajėgų karys?
– Šiuo metu ne, tačiau jis buvo specialiųjų pajėgų karys ir tarnavo Jėgerių bataliono Alfa kuopoje, kurios vyrai buvo pirmosios Lietuvos kariuomenės Specialiosios pajėgos. 1999 metais dalyvavo misijoje Kosove ir 2002 metais kartu su koalicijos pajėgomis dalyvavo misijoje „Tvirta taika“ Afganistane. Dabar jis tarnauja Puskarininkių mokykloje ir perduoda savo 27 metų patirtį ir žinias Lietuvos kariuomenės jaunajai kartai.
Mano vaikystės svajonė buvo tapti Lietuvos karininku. O svajoti apie šią garbingą profesiją mane įkvėpė kiemo bičiulio turėta Smetonos laikų žurnalų „Karys“ ir „Trimitas“ kolekcija. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad po Laisvės kovų Nepriklausomybės priešaušryje pasukau į verslą, o mano svajonę įgyvendino brolis. Labai didžiuojuos juo ir visais Lietuvos kariuomenės kariais, nes Jie yra laisvos ir nepriklausomos Lietuvos garantas.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Mirus tėčiui paveldėjau jo avilius. Pradėjau jais rūpintis ir šiandien po 4 metų jau galiu save vadinti bitininku. Tai yra ne pomėgis, o gyvenimo būdas. Bitės yra lyg naminiai gyvūnai, tačiau man jos yra dar artimesnės. Tai didžiulis gėris. Jos labai organizuotos, darbščios. Visos bitės ir jų šeimynos labai skirtingos – kaip ir žmonės. Matai, kurios dirba, o kurios tinginiauja. Dar kitoms reikia daug dėmesio ir priežiūros. Tačiau dabar turiu liautis, nes galiu apie jas kalbėti ilgai ir nesustodamas.
Mirus tėčiui paveldėjau jo avilius. Pradėjau jais rūpintis ir šiandien jau galiu save vadinti bitininku.
Beveik visą laisvalaikį leidžiu su šeima. Kai sūnus buvo mažesnis, kartu žaisdavome kompiuterinius žaidimus, dabar jau žaidžiu su dukra – padedu ir pagelbsčiu. Žinoma, vaikų buvimą virtualioje erdvėje stengiuosi riboti.
Esu iš tų tėvų, kurie skatina skaityti, nes natūralu, kad vaikai verčiau pažais kompiuteriu ir žiūrės televizorių nei palinks prie knygos. Tačiau perskaityti porą knygos skyrių, tiek lietuviškos, tiek prancūziškos per dieną yra privaloma. Taip auginom vyresnįjį sūnų, taip ir jaunesnę dukrą.
Esu praktikuojantis katalikas. Katalikiškomis vertybėmis auklėju savo vaikus ir stengiuosi gyventi taip, kaip moko mano tikėjimas.
– Ačiū už pokalbį.
