Niekas neginčija, kad universitetai yra ta vieta kur gimsta žinios, kur mokslo ir mokymo jungtyje atsiranda nauja pasaulio suvokimo kokybė, kur puoselėjama akademinės laisvės. Tokia situacija nuo XVIII amžiaus davė ženklų kultūrinį, mokslinį ir socialinį progresą.
Tačiau nuo to laiko iki šiol visas mokslas, kaip ir akademinės institucijos, buvo organizuotas atskirų disciplinų pagrindu. Lietuvoje turime specializuotus (disciplininius technikos, technologijų, sporto, edukologijos, sveikatos ir kitus universitetus). Turime ir gal vieną, gal du „tikrus“ universitetus, apimančius beveik visas mokslo sritis.
Taip pat, niekas neginčija, kad naujos žinios, turinčios didžiausią įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, suvokimo ir pačių valstybių vystymuisi, atsiranda skirtingų disciplinų sandūroje. Ten kur bendrai dirbama informacinių technologijų ir inžinerijos, sveikatos ir informacinių technologijų, socialinių technologijų, medijų srity, chemijos ir biologijos sandūroje, fizikoje, inžinerijoje ir industrijoje – atsiranda nauja kokybė.
Todėl, viena vertus, fiksuotos atskiros disciplinos universitetų vidinėje struktūroje, kaip ir viso aukštojo mokslo struktūroje, užtikrina perimamumą ir disciplinų pagrindu organizuojamų mokslinių tyrimų tęstinumą, tačiau tai ryškiai apriboja tolesnio vystymosi, naujos kokybės atsiradimą dėl dirbtinių kliūčių tarpdisciplininio mokslo ir mokymo vystymuisi. Disciplinų pagrindu organizuotam mokslui ir mokymui trūksta atvirumo, gretimų disciplinų įtraukimas būna epizodinis, ekspertinis, rezultatai taip pat projektuojami vienos iš disciplinų problemoms spręsti.
Tarpdiscipliniškumas apibūdinamas kaip kelių disciplinų vienu metu suvokiamas ir kartu įvardinama mokslo ar mokymo problema, kuri sprendžiama kelių disciplinų jungtinėmis pajėgomis. Tarpdiscipliniai moksliniai tyrimai, kaip ir tarpdisciplininis mokymas skirtas tenkinti visuomenės poreikiams, tenkinti naujus vartojimo poreikius gamyboje, kurti tuos poreikius, kurti pačią besivystančią žmonių bendruomenę.
Tai modernus požiūris, tačiau jo negalime priešinti su tradicinių, disciplinų pagrindu nusistovėjusiu mokslu, kuris vis tiek išliks bet kurios akademinės institucijos pagrindu. Tačiau didžiausias įdomumas ir naujos žinios atsiranda būtent ‚tarpdisciplininiuose tarpuose“, kurie ir bus ateities mokslo variklis ateičiai. Tai neabejotinai kurs tą pridedamąją vertę, kurios reikia šiuolaikiniam globaliam pasauliui.
Ar to reikia Lietuvai?
Manau reikia, nes kiekvienos akademinės bendruomenės uždarumas savo struktūros kiaute, savo universiteto ar fakultetų ir katedrų rėmuose stabdo progresą. Ir kalba čia ne apie neefektyviai veikiančios sistemos optimizavimą, čia kalba apie principinį tolesnį Lietuvos universitetų sistemos vystymą.
Ta situacija, kaip turime vos keletą tarpdisciplininių studijų programų, kai turime tik nedidelę dalį mokslinių darbų, kurie galėtų būti įvardinami kaip tarpdisciplininiai, kaip universitetai dubliuoja vienas kito programas o studentai negauna geriausio galimo mokymo ir mokymosi galimybių tik todėl, kad universitetai yra pasistatę tvorą, kai visi moko socialinių ir vadybos dalykų, o trūksta labai konkrečių žmonių su labai konkrečiais gebėjimais tiek darbo rinkai, tiek visuomenei plačiąja prasme, yra nepriimtina.
Trumpai reziumuojant, tarpdiscipliniškumo poreikis yra dar vienas iš argumentų universitetų jungimui/jungimuisi.
Plačiau su tarpdiscipliniškumo problemom siūlau susipažinti Europos Tyrimo universitetų lygos (League of European Research Universities) lapkričio mėnesio publikacijoje www.leru.org.
Prof. Dainius Pavalkis yra eurokomisaro, atsakingo už tyrimus, mokslą ir inovacijas, Carloso Moedaso patarėjas
