Vertindamas idėją kurti pozityvių naujienų laidą, D. Radzevičius tvirtina, kad verčiau reikėtų išmokti kalbėti apie nelaimes: „Pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.“
– Puslapyje idejalietuvai.lt buvo pasiūlyta idėja, kad televizijos kanalai privalėtų turėti tokią laidą, kurioje rodomos tik pozityvios naujienos, įkvepiantys pasakojimai. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?
– Ši idėja nėra nauja. Ją jau buvo bandyta realizuoti. Bent jau tokiu būdu, kaip suprato kai kurios redakcijos. Neminėsiu pavadinimo, bet buvo viena redakcija, kuri kartą per savaitę stengdavosi nedėti jokių kriminalų, jokių blogų naujienų, tik pozityvias. Deja, bet praktika parodė, kad žmonėms kažkodėl tokia diena be jokių blogų naujienų buvo nelabai įdomi. Tokių laikraščių žmonės nenorėjo, todėl ta idėja neprigijo.
Jeigu atvirai, visą laiką labiau tikiu, kai žmonės sako vieni kitiems tiesą. Tikiu tokia idėja labiau negu idėja kažkaip dirbtinai kurti pozityvą. Prikurti labai daug pozityvo, mano giliu įsitikinimu, neįmanoma. Gyvenimas labai įvairus. Man, pavyzdžiui, tikrai nėra baisu, kad kartais yra sunkių minučių ar valandų. Daug svarbiau, kad žmonės mokėtų gyventi tomis sunkiomis minutėmis, sunkiomis valandomis ir mokėtų iš jų išeiti į šiek tiek gražesnį gyvenimą.
Jau seniai pasakyta – jeigu negali palyginti, kas yra blogai ir kas yra gerai, niekada ir nežinosi, kas yra viena ar kita. Aš už tai, kad gyvenimas būtų įvairesnis. Nesakau, kad man patinka, kai yra daug blogų dalykų, bet labiau tikėčiau tiesos sakymu. Man atrodo, tai daug nuoširdžiau, bet lietuviams nuoširdžiai kalbėti apie gerus dalykus ne taip lengva. Deja, bet ar pavydo, ar kitų jausmų turime ne ką mažiau. Kažkieno pozityvią žinią pateikti kaip įkvepiančią, mano galva, itin sunki kūrybinė užduotis.
Jeigu pažiūrėsime į lietuvių literatūrą, netgi muzikos pasaulį, pastebėsime, kad įkvepiančių lietuviškų maršų ar įkvepiančių didelių literatūros kūrinių turime tikrai mažiau negu tų, kurių dramaturgija ir drama vystosi aplink sunkius laikus, apie sunkią situaciją. Manau, kad galbūt lietuviams kažkuria prasme tai yra stiprybė – kuo mums sunkiau, tuo lengviau susitvarkyti, išsispręsti problemas.
Nenorėdamas jokios idėjos nei paneigti, nei patvirtinti, pasakysiu, kad man asmeniškai nuoširdumo ir tiesos sakymo idėja daug labiau patinka. Dėl to labai norėčiau, kad mūsų žurnalistai grįžtų prie ištakų ir nuoširdžiai kalbėtų tiesą. Tai labai sunku. Sakyti tiesą neįžeidžiant, nebūtinai kritikuojant, žiūrint kritiškai į įvairius dalykus, taip, kad žmonėms tai būtų įdomu, kad žmonės nesusipriešintų, yra labai sunkus darbas. Tam reikia daug diplomatijos, tolerancijos, išsilavinimo, kultūros – daugybės dalykų, kad sugebėtum žmogui nuoširdžiai pasakyti neįžeidžiančią tiesą.
– Estijoje buvo nuspręsta kriminalines naujienas pranešti kartą per savaitę. Jeigu Lietuvoje būtų bandoma įgyvendinti tokią idėją, kaip tai vertintumėte? Kaip tai derintųsi su spaudos, žodžio laisve?
– Niekada netikėjau, kad galima žmonėms nurodyti, ką jie turi galvoti ir apie ką kalbėti. Man tai niekaip nesiderina su tikėjimu, kad pamatinė žmogaus laisvė – galvoti ir kalbėti tai, kas jam svarbu, įdomu, aktualu, kas, galų gale, skaudina.
Manau, kad tai, ką žiniasklaidoje vadiname kriminalinėmis naujienomis ar kriminalais, yra XX a. reliktas, kurio seniai galėjome atsisakyti. Ne dėl to, kad tai būtų ribojama, o dėl to, kad tokia kalbėjimo maniera labiau primena sausos policijos kronikos konstatavimą, bet tikrai ne padorių žmonių kalbėjimą apie bėdas ir nelaimes.
Bučiau linkęs kalbėti lietuviškais žodžiais ir nevadinti žmonių nelaimių kriminalais. Pasakysiu labai paprastą dalyką – kai žodį „nelaimė“ pakeičiame žodžiu „kriminalas“, susikoncentruojame į nusikaltimus ir nusikaltėlius. Kiekviena nelaimė pirmiausia turi auką – žmogus patyrė nelaimę. Tai reikalauja solidarumo, nukentėjusiems žmonėms, kuriems atsitiko nelaimė, reikalinga pagalba.
Jeigu pradėtume į žmogaus nelaimę žiūrėti kaip į galimybę padėti ir tik po to aiškintumėmės, ar tai buvo kriminalas, ar nebuvo kriminalo (galbūt net ne mes, o teisėsauga), tai būtų pozityvu. Bet visa tai patys sau turime atrasti.
Jei manęs kas nors paklaustų, kaip vertinu kasdienes kronikas, kai, pavyzdžiui, net automobilių avarijos atveju žmonės skirstomi į kaltininkus ir nukentėjusius, aš jau sakiau seniai – vadinkime abu juos nelaimėliais. Vienam tai, greičiausiai, yra nelaimė, ir kitam, greičiausiai, nelaimė. Gal kažkuris formaliai yra kaltesnis, gal kažkuriam daugiau atsakomybės tenka, bet iš esmės nuotaika subjūra abiem. Vienam nuostoliai ir finansiniai, ir moraliniai. Kitam – ir moraliniai, ir finansiniai. Kaip bepavadinsi, vis tiek jie abu nelaimėliai.
Jeigu vieni kitus taip vertintume, manau, solidarumo būtų daugiau. Galbūt patys galėtume tiesiog apie tą patį įvykį kalbėti šiek tiek kitaip, koncentruodamiesi ne į „kriminalą“, o į tą, kuriam reikia pagalbos.
– Jeigu gerai suprantu, jūsų nuomone, dėl, pavadinkime, pozityvių ir nepozityvių naujienų santykio problemos nėra?
– Problema ne ta, apie ką kalbame, bet kaip kalbame. Didžioji dalis naujienų arba įvykių apskritai gyvenime yra nei geri, nei blogi. Didžioji dalis jų – natūralūs. Nenoriu sakyti (tai skambėtų ciniškai), kad kiekvieno žmogaus mirtis yra geras dalykas. Tikrai ne, bet gyvenime yra tokie dėsniai, kad kažkas miršta, kažkas gimsta, kažkam pasiseka, kažkam nepasiseka. Gyvenime visaip būna.
Realiame gyvenime, tose situacijose, dažniausiai mokame elgtis tinkamai. Jeigu reikia švęsti, tikrai tai mokame. Jeigu reikia kažką paguosti, padėti, daugybė įvykių įrodė, kad galime ir sušelpti, ir surinkti pinigų, ir namus padovanoti ar juos atstatyti, jeigu reikia – susikabinti už rankų. Labai daug gerų, pozityvių dalykų mokame padaryti, jei žmogų ištiko nelaimė, mokame susitelkti. Realiame gyvenime dėl to didelės problemos nėra, bet apie tai šnekėtis viešojoje erdvėje dar nesame išmokę.
Tai galbūt yra mūsų skirtumas nuo kitų tautų. Realiame gyvenime esame žymiai geresni, nei patys sau atrodome viešojoje erdvėje. Tikrai gyvenime esame geresni ir gerose, ir blogose situacijose, bet kartais, žiūrėdami į savo atvaizdą viešojoje erdvėje, savęs neatpažįstame ir net išsigąstame. Dėl to pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.
Manau, tai labiau susiję su pačiu mokymusi kalbėti. Reikia pripažinti, kad neturime didelės istorinės patirties, kaip taip kalbėtis. Tie dvidešimt keli metai nepriklausomos, kitokios Lietuvos yra dar labai nedaug. Prieš dvidešimt su trupučiu metų turėjome gana sunkią vadinamąją kriminalinę Lietuvą, netgi turėjome Vito Lingio žūtį. Tų sunkių gyvenimo akimirkų buvo tiek daug, kad kalbėti apie gražius gyvenimo dalykus, atrodė, nėra kaip. Dabar galbūt kartais norime patys save išgelbėti nuo tų blogų žinių. Tuo irgi netikiu. Manau, kad galime išmokti ir užjausti vieni kitus, ir gailėtis.
Pasakysiu nepopuliariai apie politikus. Tikrai mokame nulinčiuoti politikus viešojoje erdvėje anksčiau, nei jų partijos juos išmeta ar jie atsistatydina. Jei politikas penktadienį socialiniuose tinkluose pasako „atsistatydinsiu“, tai pirmadienio jis gali nebelaukti. Per savaitgalį jį visi atstatydins iš bet kur.
Išmokti viešai atleisti yra ne mažiau sunku, nei išmokti viešai atsiprašyti. Visą laiką sakau, kad „ačiū“, „prašom“ ir „atsiprašau“ lietuviams yra labai sunkūs žodžiai. Visi labai mėgstame, kai mums juos taiko, bet kitiems sunkiai mokame pasakyti. Tai ne žurnalistams reikia sakyti. Politiniai konkurentai turėtų mokėti pasveikinti vieni kitus po pergalių, paguosti po pralaimėjimų, piktdžiugiškai nesidžiaugti, jei kas nors įkliuvo su kyšiu.
Tai kultūriniai, mentaliniai dalykai, kurių galima išmokti. Mes ir išmoksime, tik dar reikia šiek tiek metų. Vis tiek matau gerą tendenciją.
– Kad jau kalbame apie idėjas Lietuvai, kokia būtų jūsų idėja?
– Norėčiau, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus turėtų savo idėją. Aš visą laiką džiaugiausi, žiūrėdamas į tą mūsų praeities istoriją, kai Lietuva buvo atvira, labiau kvietė, nei ką nors išvijo iš savo šalies. Tai buvo Lietuva, kuri bandė suprasti, kuri bandė keliauti (nors dabar tai dažniausiai vadinama emigracija). Man tokia Lietuva labai patiko ir labai patinka. Norėčiau, kad ateityje taip būtų.
Labai džiaugiuosi lietuviais, kurie keliauja po pasaulį, gyvena kitose šalyse ir jaučiasi lietuviais, nori jais būti. Nenoriu sakyti „globali“, bet man tai yra Lietuva, kuri neužsidaro kažkokiomis sienomis. Tokia ji man labai graži. Man patinka, kad mes su Europos Sąjunga (ES) nugriovėme daug sienų į kitą pusę. Labai norėčiau, kad sugebėtume pasiūlyti ES nugriauti sienas ir į Rytų pusę. Gal kada nors tai pavyks. [...]
Norėčiau džiaugtis, kad turime daugiau nei vieną dalyką vienu klausimu. Man patinka, kad turime daugiau nei vieną vėliavą – istorinę ir valstybinę. Jei bus dar kelios, bus visai gražu. Man patinka visi mūsų regionai. Patinka, kad pas mus yra žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir dar visokie kitokie, pavyzdžiui, zanavykai. Man patinka, kad Lietuvoje dažniausiai galime kalbėti ir suprantame vis dėlto daugiau nei vieną kalbą.
Neturiu vienos idėjos Lietuvai ir nenorėčiau jos siūlyti ar primesti. Labai norėčiau, kad visi turėtų savo idėją. Taip daug smagiau. Jeigu tų idėjų bus labai daug, tai didžiausias pasiekimas – maža Lietuva, turinti daug idėjų. Tai tobula, nes yra daug didelių valstybių, didelių tautų, kurios turi tik vieną galingos valstybės idėją. Man dėl to labai liūdna. [...]
Jeigu bus 3 mln. lietuvių ir 3 mln. idėjų, bus dar geriau. Linkiu kiekvienam turėti po idėją, o dar geriau – po dvi.