Nuomonė, kurios esmė yra tik „aš (vis tiek) taip manau“ ir kuria neatsakoma į priešingus oponento argumentus, yra ne nuomonė, o neprotingo užsispyrimo ir ambicijos, nepagrįstai iškeltos asmens savivertės išraiška.
Kalbant apie tam tikros srities specialistus, tokių jų argumentais nepagrįstų „nuomonių“ raišką galima laikyti neprofesionalumu ir išankstiniu angažuotumu. Žinoma, fraze „aš (vis tiek) taip manau“ išreiškiamą nuomonę gali sau leisti žmogus, neturintis atitinkamu klausimu specialių žinių ar patirties, tačiau tokia „nuomonė“ negali būti laikoma lygiareikšme profesionalo nuomonei.
Taigi pliuralistinė demokratija neatsiejama nuo žmonių išsilavinimo, vadinamosios žinių visuomenės. Šalia to reikia asmeninės lyderystės sudėtingiems valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimams spręsti, kitaip tariant, visuomenės lyderių atsakomybės ir ryžto, kuris nedera su pataikavimu minėtoms pseudonuomonėms, išreiškiamoms deklaracija „aš (vis tiek) taip manau“.
Toks pataikavimas gali sukelti net valstybės pamatų eroziją, nes kiekvieną kvailystę prilygina žinojimui ir kartu demotyvuoja tuos pilietinės visuomenės narius, kurie ne tik nori, bet ir gali savo žiniomis ir patirtimi prisidėti prie valstybės stiprinimo. Juolab kad už kvailystės gali slypėti ne vien tik provincialus neišmanymas, bet ir kurstymas iš išorės. Tad pakantumas kvailystei turi turėti ribas.
Pakantumas kvailystei turi turėti ribas
Visa tai, kaip niekad, aktualu dabar mūsų valstybei susiduriant iškart su dviem iki šiol nepatirtais iššūkiais jos saugumui ir gerovei. Pirmasis, aišku, yra nesibaigianti COVID-19 pandemija. Antrasis yra kaimyninės šalies režimo sukelta migrantų krizė.
Sėkmingiau atsakyti į šiuos iššūkius trukdo būtent visuomenėje plintančios ir jos nemažos dalies palaikomos neigiamos nuostatos apie skiepijimąsi bei migrantus. Vargu ar sutapimu galima vadinti tai, kad protestų prieš vadinamąjį privalomąjį skiepijimąsi ir protestų prieš valstybės pastangas konkrečiose vietose įrengti migrantų sulaikymo centrus įkvėpėjai, organizatoriai ir rėmėjai yra tie patys žmonės, beje, neslepiantys savo simpatijų Baltarusijos diktatoriui.
Gaila matyti dar vieną sutapimą – abiem atvejais galima pastebėti politikų, ypač valstybės vadovo, asmeninės lyderystės stoką. O juk asmeninis viešas ir atviras valstybės vadovo paraginimas skiepytis galėtų radikaliai pakeisti situaciją. Kaip, beje, ir viešas kreipimasis į visuomenę su prašymu suprasti nelengvą valstybės padėtį, į kurią ji pateko dėl organizuoto masinio migrantų antplūdžio. Tačiau tokių raginimų ir kreipimųsi, kurie išmuštų (drįsčiau teigti, antivalstybinių) protestų organizatoriams pagrindą iš po kojų, nėra. Atrodo, atvirkščiai, yra pataikavimas kvailystei, kuri pamažu virsta realia grėsme nacionaliniam saugumui.
Teisė turi atsakymų, kaip spręsti abi krizes, be abejo, su sąlyga, kad tam bus politinė lyderystė. Konstitucija neleidžia valstybės daryti kvailių, juolab kitų valstybių įtakos atstovų, įkaite blokuojant atsaką į iššūkius ir grėsmes nacionaliniam saugumui. Atvirkščiai, Konstitucija įpareigoja valstybę visomis veiksmingomis priemonėmis tokias grėsmes šalinti.
Nusistatymą prieš skiepus galima drąsiai vadinti kvailyste, o paramą tyčia nesiskiepijantiems – pataikavimu kvailystei
Visų pirma, akivaizdu, kad dar vienas nacionalinio masto karantinas gali virsti ekonomine katastrofa, sugriauti sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo sistemas. Tokią grėsmę nacionaliniam saugumui kelia menkas šalies gyventojų skiepijimosi lygis. Tuo tarpu jokių argumentų prieš skiepus, išskyrus asmeninius kieno nors išgyvenimus ar jokiais tyrimais nepagrindžiamus svarstymus apie skiepų žalą, nėra ir paprasčiausiai negali būti. Neįmanoma ko nors priešpastatyti šiuolaikinio mokslo pasiekimams.
Štai kodėl nusistatymą prieš skiepus galima drąsiai vadinti kvailyste, o paramą tyčia nesiskiepijantiems – pataikavimu kvailystei, jei dar ne kenkimu nacionaliniam saugumui. Nors pagal Konstituciją kiekvienas turi teisę į kvailystę, šiuo atveju – į atsisakymą skiepytis, toks pasirinkimas taip pat gali turėti atitinkamas konstitucines pasekmes.
Panašu, kad dėl vėl augančio infekuotųjų skaičiaus valstybė greitai tiesiog nebeturės kitos išeities, kaip įvesti vadinamąjį nesiskiepusiųjų karantiną, kurio metu būtų ribojamos turinčių galimybę skiepytis, bet sąmoningai ja nesinaudojančių asmenų teisės.
Nuolatinis testavimas, beje, neturėtų būti laikomas alternatyva skiepams (išskyrus asmenis, kurie skiepytis negalėtų dėl sveikatos priežasčių, taip pat vaikus), nes juo nėra įgyjamas imunitetas. Būtų visiškai logiška riboti nesiskiepijančiųjų galimybę dalyvauti viešajame gyvenime (drausti lankytis viešuose renginiuose ir viešose vietose, dirbti kontaktinį darbą), kitaip tariant, riboti pirmiausia jų privataus gyvenimo, kilnojimosi ir laisvo judėjimo, darbo teises. Žinoma, tokie ribojimai taikytini būtent tiems, kurie turi galimybę, bet nenori skiepytis, o ne tiems, kurie negali būti skiepijami dėl sveikatos ar amžiaus.
Tokie apribojimai, nustatyti įstatymu (pageidautina, kad ne vien Vyriausybės aktais), turėtų solidų konstitucinį pagrindą.
Pagal Konstituciją žmogaus teisės gali būti ribojamos siekiant konstituciškai svarbaus ir pateisinamo tikslo. Šiuo atveju tokiu tikslu būtų tiek visuomenės sveikatos apsauga, tiek nacionalinio saugumo užtikrinimas siekiant išvengti katastrofiškų šaliai jau trečiojo visuotinio nacionalinio karantino pasekmių.
Pagal Konstituciją žmogaus teisių ribojimai turi būti būtini ir proporcingi siekiamam tikslui. Šiuo atveju sunku būtų ginčytis, kad siekiant užkirsti kelią viruso plitimui yra būtina riboti minėtas nesiskiepijančiųjų teises. Taip pat būtent tik nesiskiepijančiųjų dalyvavimo viešajame gyvenime ribojimas būtų mažiausiai ribojanti iš visų galimų priemonių siekiant užtikrinti visuomenės sveikatą; ji taip pat leistų pakankamai individualizuoti taikomus žmogaus teisių ribojimus atsižvelgiant į tai, kad žmogus nesiskiepija neturėdamas tam jokios racionaliai pagrįstos priežasties.
Oponentai galėtų sakyti, kad tokio pobūdžio ribojimų, faktiškai prilygstančių privalomam skiepijimuisi ar net nesiskiepijančiųjų diskriminacijai, nesame turėję ir tai sukels daug teisinių ginčų. Tačiau tokio masto ir pobūdžio pandemijos mes taip pat nesame patyrę, tad beprecedentės priemonės savaime nepaneigia jų būtinumo ir proporcingumo.
Galiausiai pagal Konstituciją kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir pareigas visuomenei, tarp jų pareigą gerbti kitų žmonių teises, be kita ko, nekelti grėsmės jų sveikatai. Tam tikrų argumentų nesiskiepijančiųjų teises ribojančių priemonių naudai galime pasisemti ir iš Europos Žmogaus Teisių Teismo, pateisinusio privalomą vaikų skiepijimą. Tačiau svarbiausia, kad nesiskiepusiųjų karantinas nebūtų pavėluotas, taip pat tai, ar tikrai turime jam būtiną įstatyminį pagrindą. Štai kodėl, užuot itin skubiai svarsčius ir priėmus ne itin būtinas ir net antikonstitucines migrantų statusą reguliuojančio įstatymo pataisas, vertėjo daugiau dėmesio skirti galimoms užkrečiamųjų ligų kontrolę, karantino režimą ir darbo santykius reguliuojančių įstatymų pataisoms.
Tuo tarpu sprendžiant antrąją – migrantų – krizę akivaizdu, kad lemiamą vaidmenį čia vaidins ne užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, greitinančios prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūras, o tai, kaip praktiškai pavyks grąžinti į kilmės šalis asmenis, kurių prieglobsčio prašymai bus nepatenkinti.
Krizės sprendimo nepalengvina iš išorės chaotiškais ir stichiškais atrodantys veiksmai, pavyzdžiui, keistoka komunikacija, kai iš anksto pranešama apie migrantų sulaikymo vietas suteikiant galimybę pasirengti tas vietas blokuojantiems protestams. Atrodo, stokojama ir politinės lyderystės aiškinant, jog reikalavimai tuojau pat grąžinti migrantus atgal yra paprasčiausiai nerealistiški, taigi yra ne kas kita, o eilinė kvailystė.
Tad visai logiška, kad reikės priimti migrantus kaip neišvengiamą realybę, kuri truks tol, kol valstybė neras veiksmingų būdų juos grąžinti į kilmės šalis, ir išmokti gyventi šios realybės sąlygomis. Žinoma, visai netrukdytų paaiškinti, kad dėl kilusios migrantų krizės negali būti kaltinama nei Lietuvos valstybė, nei jokia jos valdžia, nes Lietuva paprasčiausiai neturėjo jokios kitos alternatyvos nei remti Baltarusijos pilietinę visuomenę nepripažįstant suklastotų šios šalies prezidento rinkimų ir siekiant jos demokratizavimo. Kaip netrukdytų paaiškinti ir tai, kad tokios Lietuvos pastangos nebūtinai iškart gali būti sėkmingos.
Tačiau būtent tokio aiškinimo visuomenei, kuris galėtų būti veiksminga atsvara dezinformacijai, kaip tik ir trūksta iš valstybės pareigūno, atsakingo už pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimą. Nedaug girdėti ir apie problemos aktualizavimą ES lygiu, išskyrus pagalbą pasienio apsaugai.
Kaip, beje, ir trūksta lyderystės tolesnės strategijos klausimu. Jau dabar reikėtų galvoti, ką darysime, jeigu (tikėtina, kad taip ir bus) Lietuvos sieną kertančių migrantų skaičius toliau augs, kartu didėjant visuomenėje provokuojamai įtampai, susijusiai su migrantų sulaikymo vietų parinkimu. Situacija gali pasiekti tokį lygį, kai valstybė bus nepajėgi priimti didesnio migrantų skaičiaus, o dėl įtampų valstybės viduje kils grėsmė visuomenės rimčiai ar net konstitucinei santvarkai.
Konstitucija turi atsakymą tam atvejui: bent jau tam tikroje valstybės dalyje (pasienio ruože su Baltarusija, tam tikrose pasienio savivaldybėse) gali būti įvesta nepaprastoji padėtis, kuri leistų ir sulaikyti asmenis tam tikrose vietose, ir riboti susirinkimus (taigi protestus prieš veiksmus krizei suvaldyti). Ko gero, tai būtų ir vienintelis teisėtas būdas iš esmės uždaryti valstybės sieną su Baltarusija nebeleidžiant kirsti sienos potencialiems prieglobsčio prašytojams. Gal ne pats geriausias, bet vis dėlto, atrodytų, Konstitucijos suponuojamas valstybės reakcijos į beprecedentę grėsmę nacionaliniam saugumui būdas.
Beje, net jis neleistų pažeisti esančių Lietuvoje asmenų teisių, susijusių su jų orumu ir teisminę savo teisių gynybą. Be abejo, pasirengti tokiai galimai valstybės reakcijai taip pat reikia laiko pradedant nuo Nepaprastosios padėties įstatymo pataisų būtinybės įvertinimo. Tačiau tai jau tema, verta atskiro nagrinėjimo.
