Blogerei D.Povilaitei prieš kurį laiką prieš akis šmėkštelėjo „unikali“ sensacija – lietuvių atliktas tyrimas apčiuopė jaunystės eliksyro receptą: senti įmanoma 4 kartus lėčiau.
Perskaitė ir paieškojo daugiau panašios informacijos. Tuomet prisėdo ir surašė redakcijai ilgą ir išsamų laišką. Pavadino jį „Neuromitai“. Taip vadinami dalykai, kurie visuomenėje dažnai būna labai populiarūs. Daugelis tiki, kad tai moksliškai įrodytas faktas.
Loterija su papildomom sąlygom
„Vengiu tokių straipsnių kaip „britų mokslininkai nustatė“. Bet šis žadėjo tokį pasididžiavimo jaudulį, kaip mūsiškiams iškovojus medalį, ar kai tolimoj šaly išgirsti „Oh, Lithuania! Basketball! Riga?“.
Skaitant reakcija kinta. Kaip žmogaus, kuris išgirdo, jog laimėjo loterijoje, bet dar sužino, kad yra papildomų sąlygų – na, reikės primokėti.
Taip, atradimas tikrai įvyko – rezultatas pritrenkė pačius tyrėjus ir sudomino pasaulio mokslininkus. Bet štai – juk jau dešimtmetį mokslininkai tiria šią telomerazės teoriją!
Telomerazė – viena iš vystomų biologinio senėjimo teorijų. Procesas tyrinėjamas nuo 1984 metų. 2009 metais už tai skirta Nobelio premija.
Ne naujiena, kad senėjimą lėtina streso mažinimas, fizinė veikla, kokybiška mityba, meditacija, joga ir kiti dalykai.
Kita „papildoma sąlyga“ – tie dešimt tiriamųjų yra susimokėję tyrėjams. Susimokėjęs už terapiją žmogus patiria stipresnį efektą. Taip taip – tyrimo dalyvė klega apie unikalų poveikį „neklaužadai“ vaikui, kuris tapo normaliu.
Bet ir vėl „papildoma sąlyga“ – greitame gyvenime vaikams trūksta dėmesio, o čia užimta mama nusprendžia su vaiku dešimt dienų iš eilės tapyti rankomis.Ir voila – vaikas tampa laimingesnis! Šaunuolė mama. Bendravimas su vaikais – prasmingas, laimės jausmą teikiantis dalykas. Bet kokia veikla – tebūnie ir čiaupo atsukinėjimas-užsukinėjimas, ji veiks teigiamai, jei ji jums maloni.
Titulai nuteikia magiškai
Skaitau toliau – pasaulio mokslininkai labai susidomėjo. Nes kongreso foje leido pakabinti plakatą? Prie plakato žaismingai stovi tyrėjai – neuroedukatoriai. Viena jų – psichologė, meno terapeutė, pirmoji Lietuvos neuroedukatorė, unikalios neuroedukacinių metodų sistemos autorė, techninių ir socialinių mokslų magistrė, ugdomojo vadovavimo ir socialinio klinikinio darbo specialistė, socialinės politikos ekspertė.
Titulai visad nuteikia magiškai. Atmintyje iškyla vienas susitikimas. Būdama edukologijos magistrantūroje, išgirdau apie unikalius neuroedukacinius metodus – o dangau – sukurtus Lietuvoje!
Pasirodė, kad autorė remiasi „to garsaus paralyžiuoto mokslininko, fiziko Hopkinso teorija“.
Sudomino mokslinė jų pusė, tad pasiprašiau į susitikimą. Pasiruošiau mokslinei diskusijai. Jaučiausi kaip laimėjusi loterijoje! Diskusija paliko gilų įspūdį – pasirodė, kad autorė remiasi „to garsaus suparalyžuoto mokslininko, fiziko Hopkinso teorija“ (tuo metu S.Hawkingas dar buvo gyvas).
Buvo didelė nuostaba išgirsti, kad garsusis fizikas vysto edukacines teorijas. Vėliau paaiškėjo, jog mokslininko pavardė yra ne visai tokia. Ir ne tokia garsi, tik panaši. Ir galbūt jis visai neparalyžiuotas. Ir net ne fizikas. Stebėjausi jau mažiau.
Po to išgirdau apie hologramas, galinčias parodyti žmogaus vidų. Reikėjo laiko įspūdžiams susigulėti. Padėkojau už laiką ir svetingumą.
Ko gi čia norėti – juk į viską galima pažvelgti linksmai ir kūrybiškai. Nors Lietuvos moksle šiandien nėra tokio dalyko, kaip neuroedukologija ar neuroedukacija, bet štai – vienas teisės universitetas kasmet išleidžia veik dvidešimt neuroedukatorių!
Studijos apie neegzistuojantį mokslą
Studentė internete skelbia, kad „universitete mokausi neuroedukatoriaus profesijos“. Jau šiandien šie neuroedukatoriai su mažais ir dideliais savo klientais, rimtais veidais kuria „neurografikos“ darbus, lipdo širdies (gal ir kitų organų) ikonas.
Nagi, daugiau pozityvo – teisės universiteto neuroedukacinė programa skelbia: „Manytina, kad neuroedukacinių metodų pagrindu, Lietuvoje gali atsirasti nauja mokslo šaka – psichogenetika“.
Kitas neuroedukatorius teigia, kad „akademinis mokymas veda į niekur“ ,„žmogus mato tai, apie ką dažnai galvoja“, „smegenys neskiria realybės nuo vaizduotės“.
Manytina, kad neuroedukatorės ir genetiko tandemas darnus ir pozityvus, tad nieko nėra neįmanomo. Manytina, kad mokslo populiarinimas visada gerai. Nes būsimos neuroedukatorės (kažkodėl išskirtinai moterys) „Instagrame“ transliacijoj iš Trakų sodybos klega, kad „genetika veža!“. Pagrindinis genetikas stovi vidury ir šypsosi.
Seminaras „Neuroedukologija: kaip mokyti ir auklėti“, padės atpažinti „dopamininės ir serotoninės sistemų veiklos ypatumus“, „praktiškai išbandyti ar tikslai suderinami su centrinės nervų sistemos veiklos poreikiais, neuroendokrinine veikla“.
Seminaro komentarai: „deja, bet jaučiu, kad jie nejuokauja“, „už penkiolika eurų galiu juos išmokyti juokaut, jei tik leis jų plaukų nervinės galūnės“. Skeptikų buvo tik trys, dvylika dalyvavo seminare, o du šimtai dvidešimt domėjosi seminaru, dalinosi informacija.
Edukologija reguliuojama, o neuroedukologija – ne
Toliau žvelkim linksmai: neuroedukologija – sudėtingas naujas mokslas, reikia ypatingų žinių ir technologijų, todėl Lietuvos universitetai šios veiklos nevykdo.
Mocarto muzika gerina vaikų intelektą – ar žinot? Jei taip, tai dabar „atžinokit“.
ŠMM naudoja terminą „neurodidaktika“, kur teigiama, kad „smalsumas ir motyvacija yra pagrindinė prielaida mokymuisi ir mokymui. Bet kokia veikla, jei ji yra individui maloni – veikia terapiškai – raminančiai, savijautą gerinančiai“.
Edukologijos mokslas ir veikla Lietuvoje yra, ji reguliuojama. O štai neuroedukacija – ne. Todėl liberalusis teisės alma mater išleidžia neuroedukatorių laidas, vyksta seminarai, sertifikavimai, neuroplenerai, taikomas netgi trimatis asmenybės ugdymo modelis.
Galbūt po 100 metų šis universitetas garsės kaip vienintelis Lietuvoje, priglaudęs pionierius – svajotojus, marginalus, o jų norai tada jau bus pagrįsti mokslu. Galbūt taip ir bus. Gal tai yra slapta šio teisės universiteto misija, tik mes – o gal ir pats universitetas – apie tai dar nežinom?
Kuo visuomenė primytivesnė – tuo daugiau erdvės mitams. Ar žinot, kad mūsų smegenys išnaudoja tik 10% savo galių? Ar kad kairysis pusrutulis – „racionalus“, o dešinys – „kuriantis“? Kad geriau mokytis savo unikaliu mokymosi stiliumi – skaitant, girdint, judant? Mocarto muzika gerina vaikų intelektą – ar žinot? Jei taip, tai dabar „atžinokit“ – nes tai tėra jau paneigti moksliniai mitai. Neuromitai. Arba – nesąmonės.
Populiariausi neuromitai
Kaip jie atsiranda, neuromitai? Apie juos pradeda kalbėti pirmiausia mokslininkai – kelia klausimus, ieško arsakymų, kuriems rasti reikia daugybės tyrimų, laiko. Bet jei žmonės „pasigauna“ tokią mintį – tai jau palanki terpė neuromitams – ypač jeigu už viso to slepiasi tikslas užsidirbti ar išgarsėti. Kodėl apie neuromitus reikėtų žinoti? Pirma – tam, kad nesileisti kvailinamam, neleisti vėjais savo laiko ir pinigų. O antra – kad nemulkinti kitų. Aišku – jei tokio tikslo neturite.
Kai kurie populiariausi neuromitai pasaulyje: kairysis smegenų pusrutulis skirtas racionaliam mąstymui, dešinysis – kūrybai, žuvų taukai gerina mokymąsi, rudenį gimę vaikai mokosi geriau.
Galima burnoti, kad Lietuvoje netvarka. Bet pasaulyje jos dar daugiau: nesenai išleista knyga, kur paneigiamas „kairiojo ir dešiniojo“ smegenų pusrutulių mitas. Bet paneigiamas tik tam, kad pristatytų naują nesąmonę – apie „viršutines ir apatines smegenis“.
Specialistai sutiko skeptiškai, o visuomenė suvalgė ir paprašė dar – pernai išleistas papildomas leidimas. Švedijoje spausdinamas žurnalas mokytojams, kur neuromitus pateikia kaip rekomendacijas.
Beje, nuoširdžiai mylintys savo darbą pedagogai yra pažeidžiamiausi – norėdami kuo geriau išmokyti, jie lengviau nei kiti pasiduoda skaniai įpakuotiems neuromitams. Labiausiai įtikina tie, kurie siūlo kažką įsigyti – ypatingą programą ar sistemą. Tai nereiškia, kad mokytojams nereikia domėtis smegenų veikla. Tik – kiek daugiau kritinio mąstymo.
O kodėl tyli mokslininkų bendruomenė? Tikriausiai galvoja – kodėl turiu įrodinėt, kad arklys – tai ne asilas? Jie žino, kad smegenų tyrimai dar prieštaringi, vienos žinios paneigia kitas, ryšys tarp mąstymo ir smegenų tebetiriamas. Technologijos leidžia stebėti, „kas“ vyksta smegenyse, bet suprasti „kaip“ ir „kodėl“, gali dar ne visi. Sudėtinga gali būt net ir teisės universiteto neuroedukatoriams.
Daugybė žmonių tebetiki neuromitais. O kai kurie jau nemažai už tai susimokėjo – laiku, pinigais, energija. Nes kai kas daug dirba, kad mes tuo patikėtume. Bet kiekvienas mūsų galime šį tą nuveikti. Nesidalinti nepatikrinta informacija. Matant, kad tai vyksta – kritiškai vertinti, informuoti, apsaugoti kitus. Tiesiog – laikytis eterio higienos ir etikos.“
