Savanoriauti skatina vidinis tikslas
Savanorystę D. Plikšnienė atrado gyvendama Šilutėje. Tuomet kartu su „Soroptimos“ moterų klubu ji padėdavo nelaimės ištiktiems žmonėms ar ieškodavo pagalbos vaikų namams, gabiems vaikams, kuriems trūksta lėšų, kad galėtų įgyti išsilavinimą. Atvykusi gyventi į Vilnių, moteris savanoriškos veiklos nepamiršo. Kartu su Vilniaus 1-ojo „Soroptimos“ klubo narėmis Bernardinų dienos centro vaikams keletą kartų per savaitę padėdavo ruošti namų darbus. Sostinėje Danguolė pradėjo savanoriauti ir Vilniaus universiteto Nacionalinio vėžio instituto koplyčioje. Kartu su kitais savanoriais lankydavo ligonius, su jais bendraudavo.
„Dar vėliau įvykiai dėliojosi taip, kad prisijungiau prie „Caritas“ organizacijos. Čia gavau užduotį pasikalbėti su vargstančiu žmogumi. Galvojau, kur rasti tokį, su kuriuo nuoširdžiai pabendrautume. Sumaniau užsukti į „Betanijos“ valgyklą, veikiančią prie „Carito“. Ten pirmą kartą gyvenime pamačiau tiek daug nusivylusių ir nelaimingų žvilgsnių“, – prisimena savanorė.
Ten pirmą kartą gyvenime pamačiau tiek daug nusivylusių ir nelaimingų žvilgsnių.
Po šio apsilankymo ir atviro pokalbio su viena moterimi, gyvenime patyrusia labai daug skausmo, D. Plikšnienė pradėjo galvoti, kaip galėtų padėti „Betanijos“ lankytojams. „Širdyje „užsidaviau“ sau tikslą: noriu šiems žmonėms padaryti kažką gera“, – savo savanorystės istoriją „Carite“ prisimena moteris.
Negaili šypsenos vargstantiems
„Betanijos“ valgykloje D. Plikšnienė savanoriauja kartą per savaitę ir taip jau daugiau nei tris metus. Pagrindinės Danguolės užduotys – paskirstyti iš parduotuvių į valgyklą atvežamą maistą.
Su „Caritu“ savanorė kaskart suderina tinkamiausią laiką, tačiau paprastai į valgyklą ji keliauja apie 11 val. ryte. Peržiūri iš parduotuvių atvežtą maistą, atrenka šviežiausius produktus bei išdalina į paketus, kurie atiduodami į „Betaniją“ ateinantiems žmonėms. Valgykloje savanoriai taip pat dalina sriubą, duoną, arbatą, pyragą.
Dalyvavimas savanoriškoje veikloje teikia vidinį džiaugsmą, padeda tobulėti ir augti kaip žmogui.
„Ši savanorystė man ilgai netrunka, bet ji tikrai labai miela. Dalindama žmonėms maistą nusišypsau, pabendrauju. Manęs dažnai klausia: „Kodėl jūs šypsotės?“ O aš sakau: „Visi šypsokimės, juk smagu, kad šiandien susitikome, kad esame kartu, kad turime ko valgyti ir pasaulis nėra abejingas tiems, kam sunku“, – kalba savanorė.
Suteikia vidinį džiaugsmą
Dalyvavimas savanoriškoje veikloje teikia vidinį džiaugsmą, padeda tobulėti ir augti kaip žmogui, tai – vienos svarbiausių priežasčių, dėl kurių D. Plikšnienė sako norinti šią veiklą tęsti.
„Savanoriauju todėl, kad malonumas duoti yra didesnis nei gauti. Gera, kai pamatau nusišypsojusį ligonį, kai išgirstu „Betanijos“ lankytojus klausiančius: „Danguole, kur buvai? Nematėme tavęs, pasigedome“. Man tai yra miela“, – teigia savanorė.
Būna, kad atvykusi į „Betanijos“ valgyklą D. Plikšnienė pasitikslina: „Ar aš dar čia reikalinga? Tada iš darbuotojų ir lankytojų išgirsta, kad savanoriai labai reikalingi ir visada laukiami. Kiekvienos rankos valgykloje yra svarbios, o prie darbų prisideda ir patys valgyklos lankytojai.
„Visiems galvojantiems apie savanorystę noriu pasakyti, kad egzistuoja daugybė organizacijų, įvairiausių veiklų, prie kurių gali prisidėti savanoriai. Vieni daugiau, kiti mažiau – kiek kas gali ir nori skirti laiko“, – pastebi Danguolė.
Savanoriauja visa šeima
Pagalba „Betanijos“ labdaros valgyklai – ne vienintelė D. Plikšnienės savanorystė. Moteris taip pat užsiima išklausymo tarnyste. Tokia veikla palaikoma Vilniuje, Bernardinų parapijoje, kur savanoriai padeda pagalbos besikreipiantiems žmonėms. Dabar Danguolė kartu su kitais savanoriais stengiasi padėti siaubingą likimo smūgį patyrusiai moteriai, kurios namai sudegė ir žuvo juose buvęs sūnus. Moteris liko ant gatvės ir be artimųjų taip, kaip stovinti, todėl savanoriai stengiasi rasti jai reikalingą pagalbą ir taip bent kiek palengvinti tekusią dalią.
Artėjant kalėdiniam laikotarpiui kartu su kitais „Caritas“ savanoriais D. Plikšnienė tradiciškai prisijungs prie žvakelių gamybos. Artėjant Šv. Kalėdoms šias rankų darbo žvakeles bažnyčiose galės įsigyti visi norintys paremti „Caritas“ veiklą.
Mamos pavyzdžiu seka ir Danguolės vaikai, kuriems savanoriavimas taip pat nesvetimas. Teigiamai į tokią veiklą žvelgia ir moters vyras.
„Jei savanorystė iš manęs pareikalauja daugiau laiko arba dėl jos reikia kažkur išvykti, vyras visada palaiko, o jei gali, tai ir pats padeda. Vaikai, kurie mokėsi užsienyje, savanorystės idėją atsivežė iš ten. Jiems tai yra labai priimtina. Pavyzdžiui, dukra neseniai dalyvavo programoje „Big Brothers Big Sisters“, kurioje savanoriai su vaikais leidžia laiką ir bendrauja taip, lyg būtų jų vyresnieji broliai ar sesės“, – pasakoja moteris.
Paklausta, ko reikia savanoriauti norinčiam žmogui, D. Plikšnienė atsako – mylinčios širdies.
Paklausta, ko reikia savanoriauti norinčiam žmogui, D. Plikšnienė atsako – mylinčios širdies. Ji įsitikinusi, kad savanoris turi branginti kiekvieną žmogų, nesvarbu, jis būtų apsirengęs apskurusį ar prabangų rūbą. Vilnietė linki kiekvienam savanoriaujančiam ir kitiems mylėti žmones ir gyvenimą, mylėti šią dieną, džiaugtis ir dalintis ja su kitais.
Šiuo metu šio straipsnio herojė Danguolė Plikšnienė savanoriauja organizacijoje „Caritas“.
Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir kitomis savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.