– Jūsų socialinė kampanija, iniciatyva „Už saugią Lietuvą“ jau vyksta kelis mėnesius, tikrai turbūt yra žmonių, kurie sako, kad tokios kampanijos yra oro virpinimas, ir netgi atsirastų tokių, kurie pasakytų „ko ta prezidentė važinėja po Tulpiakiemius vietoje to, kad kažkokias kitokias problemas spręstų“.
– Bet kokiai iniciatyvai, be abejo, skeptikų atsiras, bet kalbėkime rimčiau, kodėl iš viso kilo ši idėja. Tai ne mano kampanija, tai Lietuvos kampanija, nes kiekvienam Lietuvos žmogui to socialinio saugumo nebus per daug.
Iš tiesų kilo iš nevyriausybininkų ši idėja, iš pačių žmonių, kurie pradėjo kalbėti, kad taip, finansai gerai, atlyginimų kėlimas gerai, bet žmogui trūksta dėmesio, todėl turime tiek priklausomybių, tiek savižudybių ir žmogus nesijaučia gerai.
Ir ko iš tikrųjų trūksta tai dėmesio, kad jis būtų labai individualus, kad mes tikrai matytume, kodėl kiekvienam konkrečiam žmogui sunku.
Ir ko iš tikrųjų trūksta tai dėmesio, kad jis būtų labai individualus, kad mes tikrai matytume, kodėl kiekvienam konkrečiam žmogui sunku, kai tai galima spręsti ir tikrai prezidento vaidmuo gali būti labai įvairus ir labai įvairiuose lygmenyse.
Ką mėginu daryti tai ir įstatymų pokyčiai dėl globos namų, dėl įsivaikinimo, dėl globėjų atsiradimo, dėl finansavimo – tai ką prezidentas aukštai, horizontaliai gali daryti. Bet, pasirodo, to neužtenka.
Žvelgiant giliau matome, kad nesusikalba žinybos, nes iš tiesų to socialinio saugumo klausimai lyg ir socialinių reikalų ministerijos akiratyje, lyg ir švietimo, sveikatos, ir matome, kad dažniausiai pinigai skirtingose kišenėse, nesusieina, visi galvoja kaip savo programas vykdyti. Žmogus lieka tarp tų programų, ministerijų vėl vienas, ir vėl nėra su kuo pakalbėti.
O pasirodo, kad kartais užtenka žmogų palaikyti už rankos, išklausyti, surasti žmogų, kuris galėtų padėti, suvesti, ir atkreipti dėmesį. Ir čia, Tulpiakiemyje esu neatsitiktinai.
Mane nustebino, kad galbūt pirmą kartą kreipinys buvo ne dėl pinigų, nors langai (red. past. vaikų dienos centro) sovietiniai, sukiužę, šalta, nėra krosnies. Ne apie pinigus eina kalba. Jie norėjo sužinoti kaip dirbti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
Būtent čia tokių vaikų yra 40, tokių šeimų apie dešimt tokiame nedideliame miestelyje. Ir pačių žmonių iniciatyva sukurtas dienos centras, kuris pradėjo teikti pagalbą kam labiausiai jos reikia – kaimynams, bendruomenei ir tik vėliau valdžia prisijungė.
– Pabūsiu skeptikų pusėje – kodėl tai turėtų daryti prezidentas? Nejaugi neturite ką veikti, vietoje to, kad rūpintis Tulpiakiemio dienos centru?
– Iš tikrųjų prezidento situacija mūsų šalyje konstituciškai įdomi – galima prisiimti ant savo pečių tiek, kiek gali pavežti. Iš tiesų, tiesioginė atsakomybė užsienio politika, karinis saugumas, teisėsauga, bet žmonių savijauta, jų būsena turbūt taip pat kiekvieno iš mūsų atsakomybė, prezidento taip pat.
Aš taip pat esu žmogus, pilietė, ir, matyt, taip suprantu savo atsakomybę. Be to, matome ir emigracijos mastus, ir savižudybes, ir įvairias problemas mokyklose bei šeimose.
Kai išvažiuoju į užsienį ir grįžusi palyginu mūsų šalį, man atrodo čia kaip rojus – ir gražu, ir gamta, ir žalia, ir švaru, ir mes simpatiški, bet vis nepatenkinti.
– Tokių vietų kaip Tulpiakiemis Lietuvoje yra masė, ne viena tikrai. Problemos tos pačios – girtavimas, gyvenimas iš pašalpų. Apie tai mes kalbame metų metus, valdžios pasikeitusios dešimt kartų, ir ministrai pasikeitę, programų prikurta.
– Valdžios gyvena ciklais – keturi metai, keturi metai. Kada žmonės tai pasidarys kaip savo atsakomybę, tai jie nepriklausys nuo valdžios ciklų ir nuo politikų reitingų, intereso, kuris atsiranda ir pradingsta.
Jie spaus valdžią, kad ji neužsimirštų, dirbtų jiems, kad valdžia girdėtų apie jų poreikius. Apie tai ir kalba – kad tai ilgametė programa, kampanija, tai žmonių skatinimas aktyviai galvoti apie kito bėdas, apie kitus, negyventi užsidarius savo šeimoje, ar tik mažoje grupėje žmonių.
Tai turi tapti bendruomeniškumu ir Lietuvos patriotiškumu.
Kodėl Skandinavijos valstybėse kitokia socialinė terpė? Nes ten išvystytas bendruomeniškumas, nes jiems būtent tai padėjo išgyventi per amžius sunkiose klimatinėse sąlygose.
Kodėl Skandinavijos valstybėse kitokia socialinė terpė? Nes ten išvystytas bendruomeniškumas, nes jiems būtent tai padėjo išgyventi per amžius sunkiose klimatinėse sąlygose.
Mes visgi esame labai dideli individualistai, nors tam pagrindo nelabai matau, atvirkščiai, užaugome ir išėjome iš sistemos, kuri lyg ir mėgino skatinti kolektyvizmą ir bendruomeniškumą, bet aišku ideologiniu, baimių pagrindu.
Dabar visai kitaip, dabar turi parodyti, kad iš tikrųjų supranti, kas vyksta aplinkui – ar tavo šeimoje buvo bėda, ar tiesiog gali padėti kaimynui. Tai mūsų visų atsakomybė ir aš noriu paskatinti visus žmones prisiimti atsakomybę už kiekvieną žmogų ir mūsų šalį. Tik taip sustabdysime išvažiavimus, sukursime kitokią aplinką ir savijautą kiekvienam žmogui.
– Asmens saugumas apima ne vieną reikalą. Pavyzdžiui, finansinis saugumas. Su šia problema susiduriama regionuose, kur žmonės neuždirba, neturi darbo. Ar nuolatinis MMA didinimas gali sukurti socialinę gerovę?
– Turi būti ir tas, ir tas. Mūsų atlyginimai vieni žemiausių Europoje, jie turi augti.
Bet mes susiduriame ir su tokia situacija, kada žmonės priimami į darbą nelegaliai ir neturi nei socialinių garantijų, nei sveikatos draudimo, nei galės pretenduoti į pensiją.
Ir, deja, yra pavyzdžių, kada smulkus ir ne visai atsakingas verslas naudojasi socialiai sudėtingomis šeimomis, kur pavyzdžiui tėvai priklausomi nuo alkoholio, kur neturi kitos išeities ir sutinka su bet kokia kaina.
Verslininkas, kuris tai daro ir kuris moka nelegaliai ir žino, kad nesuteikia draudimo – kodėl jis tai daro?
Vien tik baudomis, gąsdinimais, įstatymais ir vėzdu to nepadarysi, neprigaudysi tokių smulkių nusižengimų.
Iš tikrųjų žmonės turi pradėti atsakingai galvoti, negalima sudėtingoje socialinėje padėtyje esančio žmogaus dar labiau eksploatuoti, dar labiau stumti į sudėtingą padėtį. Kartais nustebina toks atšiaurumas, nejautrumas.
– Gerai, tarkime ,žmogus įdarbintas. Bet ar jis gali jaustis saugiai? Turiu omeny konkretų dalyką – darbo kodeksą, kai sąlygos darbuotojams bloginamos. Jūs gi pati vetavote kodeksą.
– Iš tiesų darbo reformos reikia, darbo lankstumo reikia. Ir čia niekas neabejoja, ir aš palaikau reformą kaip tokią. Bet, deja, atsitiko taip, kad pusantrų metų vyko trišalės derybos tarp darbdavių, valstybės ir darbuotojų, ir priėmimo stadijoje visi sutarimai buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Tai yra visas įdirbis ir mėginimas surasti bendrą sutarimą buvo išmestas.
Būtent tai mane labai nustebino. Ir būtent tai, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kas buvo sutarta – tai pat ir socialiniame komitete. Buvo padaryta maksimaliai grubiai, pervažiuojant per visus socialinius partnerius, nesiskaitant su tuo, kas buvo pasiekta. Mane tai nustebino – tas visiškas valdžios nužmogėjimas.
Tokiomis reformomis dar labiau išstumiame žmones į užribį, dar labiau sukeliame nepasitikėjimą valdžia, jausmą, kad žmogus nerūpi ir dar labiau skatiname išvažiavimą.
Prisipažinsiu, prieš kokių penkiolika dvidešimt metų, kai truputį siauriau mačiau daug ką, kai buvau maksimalistė, gal ir aš eičiau su buldozeriu per tokią reformą, bet dabar aš visai kitaip matau žmones, visuomenę.
– Kalbame, kad dabar Lietuvoje yra blogas emocinis fonas. Jūsų nuomone, ar žmogus gali jaustis saugus žvelgdamas į savo valdžią, į politikus? Kai kurie žmonės net nežino už ką balsuoti, ar eiti į rinkimus, jie tiesiog nori pabėgti iš tokios nešvarios, neskaidrios, korumpuotos Lietuvos.
– Pradėsiu palyginimu. Kai išvažiuoju iš Lietuvos į Rytus, ir grįžtu atgal, Lietuva man atrodo kaip skaidrumo viršūnė. Be abejo, mūsų reiklumas korupcijai ir sąžiningumas yra gerokai padidėjęs. Matome ir savikritiškai reaguojame į daugelį dalykų.
Lietuva tikrai nužengė toli, palyginti su kitomis šalimis. Esame gerame kelyje. Nebijome ir daugiau kalbame net apie smulkią korupciją, todėl jos atrodo tiek daug. Bet stambios korupcijos, kuri stabdytų valstybės raidą ir vystymąsi, jau nebėra.
Nuotaikos prasme, be abejo, su negatyvu laimėti lengviau. Su pozityvu labai sunku įtikinti žmones, arba laimėti. Visada lengviau neigiant, keikiant, barant ir tai žino politikai, tai viešųjų ryšių elementai ir jais naudojasi politikai.
– Bet ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie net neketina eiti balsuoti?
– Visada kviečiu visus žmones balsuoti – neleiskite už jus išrinkti tų, kuriuos paskui barsime. Jeigu pats nerinkai, kokią teisę po to turi kritikuoti, reikalauti atsakomybės ir atskaitomybės?
Tai mūsų pareiga – turime eiti ir atiduoti balsą už ką įsivaizduojame, kad tai geriausia.
– Jums galėtų irgi pasakyti: sukūrėte iniciatyvą, važinėjate po regionus, žiūrite kaip žmonės gyvena. Ką galite pasiūlyti?
– Na, ne tik žiūriu. Ką jau sakiau, pradedu nuo įvairių įstatymų pataisų – tai ir smurto artimoje aplinkoje, ir dėl globos vaikų. Pavyzdžiui, po mano pataisų iki trijų metų vaikui bus sudėtinga patekti į globos namus, dėl įvaikinimo procedūrų. Yra daug tų įstatymų ir iniciatyvų.
Dabar nuo 2017 m. prasideda tų įstatymų įgyvendinimas, ir dėl globėjų atlyginimo, ir dėl globėjų paruošimo proceso.
Pamatėme kampanijos metu, kad kartais reikia konkrečiai prieiti prie žmogaus ir padėti jam. Kiekviena bendruomenė kitokia, situacija kitokia, todėl šalia įstatymų mes dirbame su verslu, nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios pasako kur yra bėdos. Važiuojame į regioną, kur sudėtingiausia situacija.
