Pasak profesorės, pavojaus tarmėms išnykti esama. Ji mano, kad net ir geltoni autobusiukai, mokinius vežiojantys į mokyklas, prisideda prie tarmių naikinimo.
Apie šiandien gyvuojančias tarmes, jų kaitą ir likimą su prof. D. Mikulėniene kalbėjosi Gailutė Jankauskienė.
– Seimo priimtame nutarime sakoma, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, visuomenės požiūris į tarmes neigiamas, taigi būtina keisti situaciją. Gerbiama profesore, kokia situacija iš tikrųjų?
– Vienu ar dviem sakiniais pasakyti, kokia yra situacija, labai sunku. Kaime gyvena vos per 30 proc. visų Lietuvos gyventojų, todėl tarmėms mirti sąlyga yra. Kita vertus, kalba kinta, todėl kinta ir tarmės. Šiandien mes jau nerasime tokio tarmės pateikėjo, kuris nemokėtų nei skaityti, nei rašyti, kuris visą amžių būtų gyvenęs toje vietovėje, kurioje gimė. Šiandien žmonės jau kitokie, tačiau pripažinkime, kad vaikaičiai su seneliais kalbasi tarmiškai. Ir mes, grįžę į gimtuosius namus, su tėvais taip pat kalbamės tarmiškai. O jeigu baigę mokslus ir grįžę į namus kalbame bendrine kalba, turime patys savęs paklausti, kodėl taip darome, kodėl patys save skurdiname.
– Sutikite, kad ilgą laiką požiūris į tarmes buvo nerimtas. Nors tyrimai vyko visą laiką, ir, vaikščiodami po Lietuvių kalbos muziejų, galime pamatyti, kas padaryta nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, tačiau vis dėlto tarmės lietuvių tautos paveldo dalimi pripažintos ne taip seniai.
– Taip yra dėl kelių priežasčių. XX a. 5–6 dešimtmetyje buvo labai svarbu, kad išliktų lietuvių kalba, kad mes išliktume. Todėl pirmiausia reikėjo rūpintis bendrine kalba. Tuomet Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų dėmesys lietuvių kalbai, jos norminimui, vadovėliams bei kitiems dalykams turėjo būti labai didelis, nes kaimyninėje Baltarusijoje, kad ir kaip būtų skatinama gudų kalba, vis dėlto padėtis gerokai liūdnesnė. Taigi tarmėms gal ir nebuvo galima skirti tiek dėmesio, pajėgų, nes trūko žmonių.
Kita vertus, kai pasaulis ėmėsi tirti tarmes (t. y. žodžių geografija, XX a. pradžia, 2–3 dešimtmetis), 1930 m. iš Vokietijos grįžęs mūsų kalbininkas Antanas Salys, jaunas mokslų daktaras, ėmėsi to darbo: parengė monografiją apie tarmes, išleido tarmių žemėlapį (A. Salio ir K. Jauniaus klasifikacija), buvo sudarytas ir vietovių tinklas – kiekviena vietovė negalėjo būti viena nuo kitos nutolusi daugiau nei per 6–8 km., nebent ten būtų buvusi didelė giria ar kokia gamtinė kliūtis. Taigi šitie dalykai jau buvo nuveikti ir žmonės buvo mokomi.
1943–1944 m. buvo vykdomos pirmos apklausos, atsakinėjo visos Lietuvos gimnazistai ir mokytojai, apklausta labai daug vietovių. Tačiau sutrukdė karas, okupacija, melioracijos, trėmimai, kolchozai – visa tai maišė mūsų tarmes. Žinoma, vaizdas kito, todėl mes jau kelerius metus vykdome Europos projektą: praėjus šešiems dešimtmečiams, važinėjame po Lietuvą, žiūrime, kas tuose punktuose gyvena šiandien, kaip ten žmonės kalba. Užrašome ne tik lietuviškai ir tarmiškai šnekančius, bet ir tuos, kurie kalba ne tarmiškai, būna ir kitakalbių žmonių.
Taip pat norime sudaryti žemėlapį – jį galima rasti www.tarmes.lt. Mūsų žemėlapis kalba – kiekvieną vietovę pristato ne tik gimtosios tarmės pavyzdžius, bet yra ir nuotraukų, anketų bei kitų dalykų. Dabar, kai pasaulis sukasi į sociolingvistikos pusę, kai tarmių tyrinėtojai žiūri, kaip žmogus vertina tarmę, ar jam tarmė patinka, ar nepatinka, mūsų tinklalapyje yra puslapis, skirtas tyrėjams. Pamatysite, kiek ten daug klausimų. Mes klausinėjame pateikėjų, kaip jie kalbasi su kaimynais, nepažįstamaisiais. Žmonės kalba taip, kaip yra įpratę kalbėti. Žinoma, labai smagu, kad vidurinių mokyklų mokiniai mano, jog su draugais per pertraukas, namuose kalbėti tarmiškai yra gerai.
– Tačiau tarmių prestižo problema egzistuoja? Jūs į šiuos klausimus žiūrite optimistiškai – galbūt drąsiausiai ir oriausiai tarmiškai kalbėdami jaučiasi žemaičiai, tačiau kiti nėra tokie drąsūs.
– Žemaičių tradicijos senesnės, o tarmių savivertės negalime atskirti nuo kalbos. Kaip žiūrime į kalbą, taip žiūrime ir į tarmę. Ar lietuvių kalba Lietuvoje iš tikrųjų tokia prestižinė, kaip kad norėtume? Jeigu taip būtų, užrašų kitomis kalbomis būtų mažiau. Jeigu mūsų verslininkams atrodo, kad užrašas užsienio kalba skamba geriau, vadinasi, Lietuvoje ne viskas gerai. Taip yra ir su tarmėmis. Esama, žinoma, ir pavojaus. Tarmė yra šnekamoji, sakytinė kalba – jeigu pradėsime rašyti, iš karto imsime norminti. Trinasi, nusitrina mažų šnektų ribos, tačiau regioninė kalba lieka su visais to regiono tarmių atspindžiais. Mums patiems svarbu suvokti, jog etnografinių regionų Lietuvoje yra penki, o pagrindinės lietuvių tarmės tik dvi – aukštaičių ir žemaičių. Pvz., dzūkai iš tikrųjų yrapietų aukštaičiai arba pietinė rytų aukštaičių dalis. Nereikėtų šių dviejų klasifikacijų maišyti, nes ir patiems įdomu, kas mes esame.
– Jau kelerius metus Lietuvių kalbos instituto mokslininkai vykdo tyrimą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Kas jau yra nuveikta? Mokslininkai bando sukurti naują tarmių žemėlapį?
Be jokios abejonės, žemėlapių atsiras, ir ne vienas. Gal nebus aiškių ribų, gal galėsime tik kokiais debesėliais parodyti, kaip tos ypatybės plinta. Bet svarbiausias dalykas – pati stebėsena. Vien dabartiniame Lietuvos plote nuo A. Salio laikų buvo pažymėti 735 punktai ir dar 15 – už Lietuvos ribų. Visa medžiaga buvo sudėta į Lietuvių kalbos atlasą. Dabar, po keliasdešimties metų, labai svarbu patikrinti, ar tos vietovės dar gyvos, kas ten gyvena. Pvz., mes galime pasakyti, kad iš visų tarmių bene labiausiai sunykę vakarų žemaičiai, vadinamieji donininkai, nes didelis plotas priklausė Mažajai Lietuvai ir tie, kurie patys neišvažiavo, buvo ištremti. O pokario metais atsirado naujų gyventojų, kurie jau dūnininkuoja, šneka kaip pietų žemaičiai.
Prie tarmių nykimo prisideda ir įvairios administracinės pertvarkos, nes iš visų rytų aukštaičių labai nyksta kupiškėnai ir anykštėnai. Tačiau įsigali uteniškiai – jų patarmė labai stipri. Be to, patys uteniškiai sako, kad jie kalba beveik gramatiškai, jiems tai prestižas. Žinoma, Utenos sritis, Utena, kaip pramonės centras, sudaro palankias sąlygas kalbai. Beje, net tie geltoni autobusiukai, kurie dabar važinėja po Lietuvą ir vežioja mokinius, taip pat prisideda prie tarmių naikinimo. Mažosios mokyklos uždarytos, vadinasi, mūsų vaikelis, jau pramokęs vietinės šnektos, važiuoja į kitai šnektai priklausančią mokyklą ir parsiveža savajai šnektai nebūdingų bruožų.
Suprantama, ekonominių virsmų ir ekonominių sąlygų mes paveikti negalime, bet mokyklas, medicinos punktus, kultūros namus uždaryti reikia labai atsargiai.
Minėjote, kad vakarų žemaičių tarmės sparčiai nyksta. Bet jau yra ir išnykusių tarmių?
Tai labai skaudi tema. Lietuvių kalbos institute nuo senų laikų gyvavo labai gera tradicija tirti periferines tarmes, kurios yra paribiuose ar užribiuose. Žinoma, pirmiausia buvo orientuojamasi į baltų ir slavų kalbų paribius. Mirusi šnekta yra Baltarusijos teritorijoje buvusi Zietelos lietuvių šnekta, gyvavusi maždaug iki 1972 m. , kol dar buvo gyvi keli pateikėjai. 2010 m. aplankę Zietelą jau galėjome užrašyti tik atsiminimus apie tai, kaip lietuvių mokslininkai čia kažkada rinko medžiagą, kalbino jų senelius, nors trobos dar lietuviškos, lovatiesių raštai lietuviški, pavadinimai lietuviški ir kapinėse lietuviški vardai...
Stengiamės, kad šitos šnektos nenumirtų be jokio pėdsako. Lietuvių kalbos institutas išleido dvitomį „Zietelos lietuvių šnekta“. Tai didžiulės, storos knygos su kompaktine plokštele. Ir tik tada, kai išleidžiami tekstai, kai jų galima pasiklausyti, kai išleidžiamas šnektos žodynas ir parašoma monografija apie šnektą, galima sakyti, kad šnekta užkonservuota ateities kartoms kaip tam tikras mokslo objektas. Tačiau šitai kol kas esame padarę tik Zietelai. Dabar baigsime tvarkyti Lazūnus – tai irgi išnykusi lietuvių šnekta, gyvavusi taip pat Baltarusijos teritorijoje.
Reikia pasakyti, kad visai sunykę dabartinėje Lenkijos teritorijoje vakarų aukštaičiai kauniškiai – ten išlaikyta tik pietų aukštaičių tarmė. Ir Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos krašto aukštaičiai – smarkiai apnykusi tarmė, ir jau minėti vakarų žemaičiai. Patikėkite, į kalbos mirtį taip pat skaudu žiūrėti, kaip ir į žmogaus mirtį. Nes, kai kalba nyksta, joje atsiranda labai daug skolinių, netaisyklingų formų – tiesiog pamatai kalbos griuvėsius. Todėl visuomenei nereikėtų taip pykti ant kalbininkų – girdi, jie grynina tą lietuvių kalbą, taiso. Reikėtų pamąstyti apie pagarbą ne tik kalbai, bet ir kultūrai, nes atrodo, kad kultūros, kaip ir ozono, sluoksnis Lietuvoje gerokai suplonėjęs.
Galbūt tarmių metai daug ką pakeis? Kas numatoma daryti, kad būtų pristabdyti neigiami procesai, kad tarmėms gyvuoti būtų lengviau, prestižiškiau? Juk neužtenka vien naminio kalbėjimo savo šnekta.
Visas darbas turėtų vykti savivaldybėse. Žinoma, bus bendrų renginių, koncertų, gražių kalbų, konkursų – ir tarmiškai rašančių, ir tarmiškai kalbančių, ir dainuojančių. Tik aš bijau, kad viskas tuo ir baigsis, nes šiems tarmių metams papildomų lėšų neskirta. Bus labai negerai, jeigu mes nieko nepadarysime strategiškai, kad tarmės būtų saugomos. Visuomenė gal ir nežino, kad, mažinant valandų skaičių, pereinant prie tarptautinių bakalauro programų, sumažėjo ir lituanistikai skirtų valandų kiekis, dėl to pirmiausia nukentėjo kalbos istorija, dialektologija ir tarmės. Šiandien aukštosiose mokyklose net ir kalbininkai dialektologijos kursą gali klausyti pasirinktinai , t.y. arba kalbos istoriją, arba dialektologiją. Sutikite, kad rimto mokslininko šitaip neišugdysi. Todėl, atėję į institutą, jaunieji kolegos turi labai daug mokytis savarankiškai, nes stokoja sisteminių žinių. Taigi, be jokios abejonės, mes kertame tą šaką, ant kurios patys sėdime.
Tarmėtyra yra ta sritis, kur reikia daug dirbti. Štai į projektą, apie kurį kalbame, atėjo dirbti 33 mokslų daktarai – ne visi dialektologai (tiek Lietuvoje nėra). Tačiau buvo labai smagu, kad niekas neatsisakė – visi suprato, kad reikia. Prašome nemanyti, kad tai labai didelis projektas, į kurį vertėjo eiti, nes, kai planavome išlaidas, benzinas kainavo 3,5 Lt. Todėl dabar, planuodami ekspedicijas, turime labai taupyti. Vis dėlto svarbiausia šito darbo prasmė, nes matome, kiek daug dar galima padaryti, kiek daug įrašyti. Prieš 20 metų neturėjome tokios geros aparatūros, o prieš dešimtmetį, kai rašėme projektus ir prašėme, kad mums leistų apvažiuoti Lietuvą ir įrašyti dar tarmiškai šnekančius žmones, lėšų nebuvo skirta – pasakyta, kad komandiruotės daug kainuoja. Taigi svarbiausia požiūris – pirmiausia mes turėtume ne švęsti tarmių metus, o atidirbti.
– Ar daug yra jaunų žmonių, jaunų mokslininkų, kurie domisi tokia sudėtinga ir specifiška kalbotyros sritimi?
Dabar apskritai jaunimą labai sunku prisikalbinti, nes nieko negali prižadėti, nežinai, ar gausi finansavimą vienam ar kitam projektui. Tačiau tie, kurie ateina, yra dideli šio darbo entuziastai. Be to, mes visi esame kieno nors mokiniai ir dirbame dėl to, kad mus uždegė, įrodė, patraukė, vedė.
Per ekspedicijas mes eidavome (ne važiuodavome) tolimus atstumus – po keliolika kilometrų į priekį, paskui – atgal. Šito skyriaus vadovas, a.a. Kazys Morkūnas, per jas vis pasakodavo. Kai aš, atėjusi į institutą, kažkada prie Balbieriškio pasakiau, kad tikėjausi, jog medžiagos institute sukaupta daugiau, jis patylėjo ir paskui ėmė pasakoti, kaip 1960 m. rado tą medžiagą, kaip ji buvo laikoma rūsiuose, kaip buvo tvarkoma. Šiandien būtent jam turime būti dėkingi, kad prieš gerus du dešimtmečius atsivedė į institutą Laimutį Telksnį, parodė, kaip mes laikome tarmių įrašus. Už tai, kad šiandien turime modernias saugyklas, o įrašai neišnyko, yra kaupiami, turime būti dėkingi būtent jam ir kitiems instituto darbuotojams. Todėl man atrodo, kad lituanistikos srityje labai svarbi tąsa – pasakyk, kas tavo mokytojas, ir aš pasakysiu, kas tu.
– O jūs pati iš kokio krašto esate? Galbūt kalbate tarmiškai?
– Tarmiškai kalbu, bet tai išmokta tarmė. Esu gimusi ir augusi mieste, bet, jeigu reikia, kaime neprapulsiu, karvę pamelšiu. Mano šaknys – vakarų aukštaičių kauniškių. Tačiau prireikus galiu ir padzūkuoti.
– Pasirodo, tarmių galima išmokti?
– Žinoma, laužtinės priegaidės neišmoksi – čia jau tik įgudusi ausis gali atpažinti. Tačiau fonetinius dėsnius pakartoti įmanoma ir, jeigu turi bent truputėlį papūgos talento, šituos dalykus gali nesunkiai išmokti.
Kalbininkai pasakoja apie Antano Baranausko susitikimą su Frydrichu Kuršaičiu, kuris tuo metu buvo atvažiavęs į Kauną. Įsivaizduokite pokalbį – vienas rytų aukštaitis, kitas – vakarų aukštaitis iš Mažosios Lietuvos. Abu kritikavo Augusto Šleicherio „Gramatiką“, nes ji atrodė per sunki jų studentams, klierikams. A. Baranauskas neiškentė, ištraukė iš stalčiaus, ką pats turėjo išvertęs, parodė, kaip patobulino A. Šleicherio „Gramatiką“. F. Kuršaitis paskui rašė, kad A. Baranauskas prisipažinęs, jog yra rytų aukštaitis ir negirdįs lietuviškų priegaidžių, bet jas tariąs. O taip, pasak F. Kuršaičio, yra dėl netikusio lenkiško išsiauklėjimo. Taigi gali būti visokių požiūrių, tačiau to, kas duota prigimties, iš žmogaus neišmuši. Todėl mes nesunkiai galime atpažinti ir iš Pietų Lietuvos, priedzūkio, kilusį taksistą, kuris veža mus į darbą, ir rytų aukštaitį, ir žemaitį iš tokių ypatybių, kurios suvokiamos tik kalbininkams.
2013-tuosius Tarmių metais paskelbė LR Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas ir atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta. Vyriausybė patvirtino priemonių planą, kuriame numatyti tarmes populiarinantys, palaikantys jų gyvybingumą tęstiniai tarmių tyrimo bei sklaidos darbai. Numatoma daug renginių, festivalių, konkursų, kurie plačiai pasklis po visą kraštą.
