Susikrimtęs lietuvis prašė neatskleisti savo ir draugės tapatybių, tačiau noriai papasakojo, kokį košmarą išgyveno Škotijos ligoninėse. Pateikiame jo pasakojimą.
„Sužinoję, kad mano draugė laukiasi, tiesiog tryškome džiaugsmu. Gal ir blogai padarėme, kad visiems apie tai pranešėme, juk sakoma, kad iki trijų mėnesių geriau niekam nesakyti. Viskas buvo gerai iki dvyliktos nėštumo savaitės, kuomet apsilankėme poliklinikoje atlikti pirmosios echoskopijos procedūros.
Džiugi diena apkarto
Procedūrą atlikdama gydytoja, pažiūrėjusi į mane paklausė, kiek savaičių mūsų kūdikiui, atsakius, kad dvylika, ji nustatė keistą veido išraišką. Įprastai škotai visada šypsosi (nors neaišku, ar nuoširdžiai), tad ta mimika mane nustebino. Tuomet ekrane ji pradėjo matuoti kūdikį, tačiau aš dar nieko blogo neįtariau, nes tai gydytojų darbas. Baigusi procedūrą gydytoja paklausė, ar norėsime nuotraukos, ir davė vieną iš atspausdintų.
Paklausus, kas nutiko ir kodėl mums reikės tą daryti, ji atsakė: „Man labai gaila, bet tai – ne jūsų kūdikis.“
Pildydama dokumentus procedūrą atlikusi medikė pasakė, kad mums reikės vykti į kitą miestą tyrimams ir nedelsiant. Paklausus, kas nutiko ir kodėl mums reikės tą daryti, ji atsakė: „Man labai gaila, bet tai – ne jūsų kūdikis.“
Nieko nesupratau, tad paklausiau, ką ji turi omenyje. Pasakė, kad pagal dydį kūdikis mirė įsčiose sulaukęs 8 savaičių, jo širdelė nebeplaka. Nesupratome, kodėl ji davė mums mirusio kūdikio nuotrauką, tad grąžinome ją atgal.
Su drauge negalėjome vienas kitam pasakyti nė žodžio, mačiau, kaip jai skaudu, ji matė, kad man – taip pat. Kalbėjomės apie bet ką, tik ne tą siaubingą naujieną. Akušerė paskambino į kitą ligoninę ir paaiškinusi situaciją pranešė, kad mes netrukus atvyksime. Nuvažiavome ten savo automobiliu apie 12 valandą dienos. Mus pasitiko studentė ir palydėjusi į laukiamąjį pranešė, kad tuoj ateis akušerė ir apžiūrės draugę.
Gydytoja sugebėjo pasirodyti mums pralaukus valandą. Atėjusi su ligos istorija rankose pareiškė užuojautą ir pradėjo klausinėti. Klausė, ar draugė nekraujuoja, ar nejaučia spazmų, ar taip jai yra nutikę anksčiau, ar yra kam nors alergiška, ar yra operuota su narkoze, koks jos kraujo spaudimas ir panašiai. Turbūt tai normalu, nes jai rengėsi atlikti kūdikio pašalinimo operaciją.
Paklausus, nuo ko galėjo mirti vaikas, mums atsakė, kad persileidimą patiria 1 iš 5 moterų. Tačiau mano draugei taip nenutiko, kūdikis mirė viduje, o pasiteiravus, kodėl organizmas jo nepašalino, kaip svetimkūnio, gydytoja atsakė, kad iki šiol medikai šio reiškinio priežasčių neišsiaiškino, tačiau tokia situacija, esą, normali.
Gydytojai paklausus, kokiu būdu norėtume atlikti išvalymą, pasirinkome operaciją su pilna narkoze. Prieš ją buvo liepta nieko nevalgyti ir iš ryto išgerti dvi tabletes kas valandą. Jai išėjus atnešti tų dviejų tablečių laukėme dar valandą.
