Intrigą atskleidė
Prieš kelias dienas, kai kalbėjome su profesoriumi, jis sakė kol kas norįs išlaikyti intrigą. Tačiau penktadienį jau juokėsi laukęs skambučio ir mielai pasidalinsiąs savo naujuoju atradimu.
„Tiek, kiek man šiandien žinoma, ką aš ten suradau ir kas ten yra, galiu pasidalinti jau. Intriga išsisėmė – aš keliavau į Vatikaną, Vatikano apaštališkąjį archyvą ir man buvo parūpę XIII a. dokumentai. Tai yra Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia, Lietuvos vardo paminėjimas, karaliaus Mindaugo raštai, popiežiaus Inocento IV laiškai dėl Mindaugo krikšto ir karūnacijos. Tie dokumentai iš tikrųjų buvo istorikams žinomi, nemanau, kad aš būčiau atradęs kokį nors nematytą negirdėtą dokumentą, bet man tai buvo asmeniškai svarbu“, – 15min pasakojo L.Mažylis.
Aš keliavau į Vatikaną, Vatikano apaštališkąjį archyvą ir man buvo parūpę XIII a. dokumentai. Tai yra Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia.
Profesoriaus teigimu, jam per gana trumpą laiką pavyko susigaudyti sudėtingoje šio archyvo sistemoje, perprasti lotyniškuosius rašmenis, suvokti, kaip skaičiuojamos epochos, kaip vėlesniais laikais tie laiškai atsiranda ir susisteminami.
„Visa tai man pavyko per labai trumpą, netikėtai trumpą laiką išsiaiškinti. Ir tokiu būdu pagal bendrą tvarką aš sau, asmeniniam naudojimui dabar užsisakiau spalvotas šių dokumentų kopijas. Per 20 dienų ar mėnesį aš jas gausiu“, – sakė L.Mažylis.
Kopijuoti ar rodyti negalės
Archyvo taisyklės yra labai griežtos, todėl šios kopijos yra skirtos tik asmeniniam naudojimui – profesorius negalės jų kopijuoti, jomis dalintis su kolegomis, rodyti per paskaitas ar pan.
„Viskas, ką aš turiu, tai yra pieštuku persirašyti tam tikri tekstai savo paties naudojimui. Kai jau gausiu tuos raštus, aiškinsiuosi, kuri dalis jų kopijų yra Lietuvoje. Aš manau, kad kai kurių šių laiškų kopijos yra Lietuvos muziejuose, kiek man žinoma. Bet tam tikros dalies, aš įtariu, Lietuvos muziejuose nėra.
Viskas, ką aš turiu, tai yra pieštuku persirašyti tam tikri tekstai savo paties naudojimui.
Mano strategija yra tokia, kad po kokio mėnesio aš susitiksiu su muziejininkais ir tiesiog pasikalbėsiu, kuriam iš tų muziejų galbūt tų dokumentų trūksta ir toliau mes tarsimės, kaip tas kopijas parsigabenti į Lietuvą, jeigu jiems bus įdomu, jie norės. Mano toks principas, kad artefaktai, kaip juos vadina istorikai, yra labai svarbu, jie turi būti, turi būti matomi, prieinami visuomenei“, – kalbėjo L.Mažylis.
Apie 10 laiškų
Šių laiškų esama apie dešimt, jie yra trumpi. „Man kaip ne istorikui buvo ir tam tikra naujiena ar siurprizas, kad tai labai trumpi tekstai. Ir juose apie Lietuvos valstybę, karaliaus Mindaugo asmenybę yra gal koks šimtas eilučių senąja įmantria lotynų kalba. Istorikų jau yra išnagrinėta, stambių studijų parašyta iš tų labai kuklių įrašų, kurie yra ten“, – pasakojo profesorius.
Paklaustas, kas jam pačiam įstrigo tuose trumpuose tekstuose, L.Mažylis minėjo skirtingą Lietuvos vardo užrašymą, nes mūsų šalies pavadinimo vartojimas dar nebuvo nusistovėjęs, įdomus buvo ir pats procesas, kurį jau ir istorikai yra aprašę, kaip krikštytas Mindaugas su daugeliu lietuvių, jo karūnavimas.
„Bendra dvasia – europėjimas, kitaip tariant, Lietuva tampa tuometinės, krikščioniškosios Europos dalimi. (…) Tas jausmas, kad Lietuva, jos minėjimas atsiranda to meto kultūringos Europos kontekste, daro labai didelį įspūdį. Mes matome dar ir pavadinimo nenusistovėjimą, aplinkinių krikščioniškų valstybių kontekstą – Ryga, Saremo sala, Danielius, kaip ten rašoma, rutėnų, Vakarų Ukrainos, monarchas. Šitame kontekste atsiranda ir Lietuva. Patikėkite, emociškai labai pozityviai nuteikia“, – su neslepiamu jauduliu apie naują savo atradimą kalbėjo L.Mažylis.
Bendra dvasia – europėjimas, kitaip tariant, Lietuva tampa tuometinės, krikščioniškosios Europos dalimi.
Jo įsitikinimu, ir to meto Vatikanui, ir visai Vakarų Europai buvo svarbu Lietuvos įsiliejimas – aplinkui tautos jau buvo krikščioniškos, o Lietuvą siejo sudėtingi santykiai su kryžiuočių ordinu, karai, Lietuvos įsiliejimas į to meto Europą vyko ir per išorinius, ir per vidaus karus. „Bet Lietuva atsiranda akiratyje, ji priimama kaip lygiavertė – tai tikrai svarbu“, – sakė profesorius.
Vis dėlto labiau gilintis į XIII a. Lietuvos istoriją L.Mažylis teigė neketinąs, nes jis nėra istorikas, tie dalykai jam įdomūs tik kaip tyrinėtojui.
Klausiamas, kokį tolimesnį paieškų tikslą jis turi, L.Mažylis juokėsi, kad reikia palikti vietos intrigai. Esą jis nemažai domėjosi ne tik karaliumi Mindaugu ir jo krikštu, bet ir Mindaugu II, tai yra Vilhelmu Urachu, o tai jau Lietuvos Taryba ir 1918-ieji.
„Dabar aš turiu du tokius atskaitos taškus – karalius Mindaugas Pirmasis ir karalius Mindaugas Antrasis. O tarp Mindaugo I ir Mindaugo II buvo dar labai daug istorinių paslapčių“, – toliau intriguoja profesorius.
