Vytauto kapas. Kunigaikštis Vytautas Didysis mirė 1430 m. Jo palaikai, ar bent tikslios žinios apie juos, buvo prarasti XVII a.
Istorikų teigimu, Vytautas buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje.
1530 m. katedra degė, o su ja – ir Vytauto kapas bei antkapis. Tuomet Vytauto palaikai buvo perkelti į kitą koplyčią, vėliau – vėl sugrąžinti. Tačiau XVII a. viduryje per vykusius karus Vytauto antkapis buvo išplėštas bei sunaikintas.
Manoma, kad Vytauto palaikai galėjo būti paslėpti pačioje katedroje, kad nebūtų išniekinti, bet tiksli galimo jų perlaidojimo vieta nėra žinoma. Taip pat galėjo būti ir taip, kad jų paslėpti nespėta ir jie susimaišė su kitais arkikatedroje palaidotų asmenų kaulais. Be to, net jei jie ir buvo paslėpti, tai padarę asmenys galėjo nespėti to niekam papasakoti.
1931 m., kuomet Vilnių valdė Lenkija, po katedros rūsius išplovusio ir vos pačios katedros nesugriovusio potvynio buvo atrasta kripta, o joje ir trijų asmenų – pirmosios bei antrosios Žygimanto Augusto žmonų bei kunigaikščio Aleksandro – palaikai.
Iš nuotraukų panašu, kad kriptoje buvo ir ketvirtas karstas. Tuomet sklido kalbos, kad buvo rasti ir Vytauto palaikai, tačiau jie buvo specialiai vėl užmūryti, kad nebūtų paskatintas lietuvių patriotizmas. Lenkija tokias kalbas griežtai neigė.
Gerokai vėliau, 1985 m., arkikatedroje atrasta dar viena, anksčiau nežinota kripta, sumūryta iš XX a. plytų, o joje – senyvo vyriškio skeletas be jokių atpažinimo ženklų. Svarstyta, kad būtent tai gali būti Vytauto palaikai, kuriuos čia galėjo perlaidoti lenkai. Tačiau papildomi tyrimai to nepatvirtino.
Vytauto karūna. 1430 m., kai turėjo būti karūnuotas, Vytautas Didysis mirė, o jo karūna Lietuvos taip ir nepasiekė. Žinios apie jos vietą pradingsta po keleto metų nuo Vytauto mirties.
Nuo XVI a. pradžios Lietuvoje buvo gaji teorija, kad Vytauto karūną iš ją Vytautui gabenusio imperatoriaus Zigmanto pasiuntinybės pagrobė ir pasisavino lenkai.
Dar XVI a. buvo norinčių karūnuoti Žygimantą Augustą Lietuvos karaliumi, tam pasitelkiant kažkur Lenkijoje esančią Vytauto karūną. Kalbų, kad reikia iš lenkų atsiimti karūną, būta ir XX a. pr.
Tačiau tikėtina, kad lenkai karūnos nė neturėjo. Dabar istoriniai šaltiniai labiau remia teoriją, kad imperatorius Zigmantas į Lietuvą siuntė dvi pasiuntinybes, karūną gabeno antroji iš jų. Tačiau kai pirmąją pasiuntinybę užpuolė lenkai, sužinojusi apie tai antroji pasiuntinybė pasuko atgal.
Karūna grįžo į Vokietiją. Dar šiek tiek informacijos apie ją pateikia Niurnbergo ūkinio gyvenimo šaltiniai, tokie kaip sąskaitų knygos.
Jose esama duomenų, kad karūną, kaip vertingą daiktą, imperatorius 1434 m. buvo užstatęs Niurnbergo pirkliui, vėliau įkeitė ją dar keliems turtingiems miestiečiams. Maždaug čia jos pėdsakai ir dingsta. Gali būti, kad ji tiesiog grįžo į vietos auksakalių rankas.
Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai. Radus A.Ramanausko-Vanago palaikus, istorikai ir archeologai tikisi, kad netolimoje ateityje atsiras ir A.Kraujelio-Siaubūno – paskutinio Aukštaitijos partizano – palaikai.
Daugiau negu 10 metų slapstęsis A.Kraujelis-Siaubūnas nusišovė Utenoje 1965 m., prasidėjus jo sulaikymo operacijai. Jo palaikų paslėpimo vieta iki šiol nežinoma, tačiau kadangi naujausi atradimai rodo, kad politiniai kaliniai 1956–1969 m. buvo laidojami Našlaičių kapinėse, tikimasi, kad kažkur netoli A.Ramanausko-Vanago palaikų gali būti ir A.Kraujelio-Siaubūno palaikai. Kasinėjimai ir iškastų palaikų tyrimai vyksta toliau.
Nežinoma, beje ir dar vieno partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaidojimo vieta, tačiau kadangi jis buvo sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime, o palaikai kremuoti ir užkasti, tikslios jo palaidojimo vietos sužinoti nepavyks niekada, nors vieta, kur, kaip įtariama, galėjo būti užkasti jo pelenai, egzistuoja.
Vilniaus universiteto skeptras. Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras – istorinis universiteto garbės, valdžios ir autonomijos simbolis – buvo prarastas XIX a. pr.
1579 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro įsaku įkurtas pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų visoje Rytų Europoje universitetas, rektoriaus skeptras, kaip rodo šaltiniai, buvo pagamintas XVII amžiaus pradžioje. Tuo metu universiteto regalijos reikšme ir svarba prilygo karališkosioms.
XIX amžiaus pradžioje carinei Rusijai uždarius universitetą daugelis istorinių vertybių, o tarp jų ir puošnus rektoriaus skeptras, buvo išgabenti į Sankt Peterburgą.
Vis dar sklando gandai, kad skeptras yra saugomas Ermitaže, tačiau paties muziejaus vadovybė šias kalbas neigia. Kai kurių istorikų manymu, po universiteto uždarymo 1832 m. skeptras buvo parduotas ir dabar gali būti kažkur Rusijoje, galbūt privataus kolekcionieriaus rankose. Net jei skeptras atsirastų, jį Lietuvai tektų išpirkti.
Mindaugo kapas. Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. Tačiau nei jo žūties, nei kapo vieta nėra žinoma. Esama įvairių teorijų – Agluona Latvijoje, Luckas Ukrainoje, Naugardukas Baltarusijoje.
Labiausiai tikėtina vieta – Agluona netoli Daugpilio, iš kur galėjo būti kilusi Mindaugo žmona Morta. Čia, manoma, Mindaugas galėjo būti nužudytas, kol lankė Mortos tėvus.
Esama legendų, kad XVII a. šiose apylinkėse buvo rasta antkapinė plokštė, liudijanti, kad čia buvo karaliaus Mindaugo kapas: tiesa, ji iš vietinės bažnyčios, kur buvo saugoma, dingo po 1863 m. sukilimo. Išliko tik dar 1690 m. padarytas jos nuorašas.
Taip pat pasakojama, kad čia iki pat II pasaulinio karo stūksojo akmenų krūva, vadinama Karaliaus sostu. Bet vis dėlto patikimai teigti, kad kažkur čia išties buvo palaidotas Lietuvos karalius, negalima, nes XIII a. šaltiniai jokios bent apytikslės vietos nemini.
Mindaugo karūnavimo vieta. Nežinoma ne tik Mindaugo kapo, bet ir jo karūnavimo vieta. Žinoma tik tiek, kad tai įvyko kažkur tuometinėje Lietuvos teritorijoje.
Pasak istoriko Rimvydo Petrausko, kaip ir daug valdovų viduramžiais, Mindaugas buvo keliaujantis monarchas ir neturėjo vienos ryškiai išsiskiriančios rezidencijos ar sostinės. Dėl to kitų šalių šaltiniai vietos neakcentavo, o autentiškų Lietuvoje sukurtų šaltinių nėra.
Pastaruoju metu įsigali Palatavio piliakalnio versija, keičianti Vilnių ar Naugarduką kaip anksčiau gyvavusias versijas, tačiau ir jos tikrumo absoliučiai patvirtinti negalima.
Mindaugo karūna. Apie Mindaugo karūnos likimą, kaip ir apie Vytauto, nėra žinoma beveik nieko. Hipotezes apie Mindaugo karūną žymiai drąsiau plėtoja Lenkijos, o ne Lietuvos istorikai.
Pagal vieną versiją, Lenkijos miesto Plocko katedroje esantis šventojo Zigmanto relikvijorius turi ant biusto galvos užtvirtintą karaliaus Mindaugo karūną. Manoma, kad ją ten galėjo įtaisyti Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, gavęs iš Lvovo miesto, kuriame ši atsidūrė išmirus Volynės-Haličo dinastijai. Į šiuos kraštus karūna galėjo atkeliauti po Mindaugo mirties atitekusi į vieno iš sūnų rankas.
Tačiau kol kas tenka pripažinti, kad vienintelį karalių turėjusi Lietuva taip ir nežino, kaip atrodė ir kur yra jo karūna.
Pilėnai. Nežinoma, ir kur buvo legendiniai Pilėnai, sudegę 1336 m. su kunigaikščiu Margiriu. Bet skirtingai negu daugelis aukščiau išdėstytų mįslių, į kurias, tikėtina, atsakymas nebus rastas, Pilėnų mįslė galimai buvo įminta.
Ilgai manyta, kad Pilėnai buvo ant Punios piliakalnio netoli Alytaus. Kaip galima Pilėnų vieta siūlyti ir dar keli piliakalniai įvairiose Lietuvos vietose. Tačiau dabar Klaipėdos universiteto mokslininkai kelia hipotezę, kad Pilėnai buvo įsikūrę ant Bilionių piliakalnio Šilalės rajone.
Tokią idėją kelti leidžia tai, kad šiame piliakalnyje buvo rasti sudegusios viduramžių pilies liekanos. Rasta yla, sagtis, keramikos likučių, sudegusių grūdų liekanų, kaulų, nemažas skaičius sienų degėsių. Pasak archeologų, visa tai patvirtina, kad čia galėjo būti Pilėnai.
Kitos Vasario 16-osios akto kopijos. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti surašyti penki nutarimai – trys lietuvių kalba ir po vieną vokiečių bei rusų kalbomis.
Liudas Mažylis Vokietijoje rado du originalus – vokiškąjį ir vieną iš lietuviškųjų – bet kitų tą pačią dieną pasirašytų dokumentų buvimo vieta iki šiol nėra žinoma. Tiesa, po L.Mažylio atradimo kitų aktų atradimo svarba, atrodo, kiek sumenko.
