Toks darbas, kuriame nėra absoliučiai jokios romantikos, pakeliamas ne kiekvienam. „Ateina studentai, kiti žmonės čia dirbti, bet pasilieka ne kiekvienas. Tai per sunku, tai kvapas nepatinka. Kaip aš sakau, čia – ne „Kristianos“ parduotuvė, kad kvapai būtų geri“, – interviu LRT.lt sako T.Bimba.
Kas šiame darbe yra sunkiausia? Kiek pagalvojęs, milžinišką patirtį sukaupęs ekspertas atsako: „Kiekvienam sunkiausia tirti mirusius naujagimius, vaikus ir jaunus žmones. Tuomet vis savęs klausi: kodėl taip nutiko, kodėl tokia neteisybė? Bet nieko negali pakeisti, turi atlikti savo darbą. Sunku tirti ir pažįstamo žmogaus kūną, stengiesi to atsisakyti. Bet apskritai gyvenime sunkiau chirurgui, kurio ligonis miršta ant operacinio stalo. O mes jau nieko pakeisti negalime – žmogus būna miręs, tik teisėsaugai turime atsakyti į klausimus, kad sužinotume tiesą.“
Lietuvoje kasmet miršta apie 40 tūkst. žmonių, VTMT atlieka apie 6 tūkst. tyrimų (Vilniuje – apie 2 tūkst.). Iš šio skaičiaus smurtinės mirtys sudaro apie 45 proc., nesmurtinės – 55 proc. Interviu LRT.lt T.Bimba teigia, kad Lietuvos dėmės – savižudybės ir alkoholis. Kalbant apie ligas, nerimą kelia širdies ir kraujagyslių ligų, onkologinių bei virškinamojo trakto susirgimų statistika.
– Važiuodamas į susitikimą su jumis prisiminiau neseniai žiūrėtą norvegų režisieriaus Andre Ovredalio psichologinį siaubo trilerį „Skrodimas“. Ar jūsų darbas labai skiriasi nuo filmų ir serialų?
Yra nemažai kuriamų serialų – rusiškas „Gluhar“, JAV serialas „CSI kriminalistai“. Tačiau daug įvykių ten – „į lankas“, neretai viskas yra daug paprasčiau.
– Žinau šį filmą, bet dar nespėjau jo pažiūrėti. Yra nemažai kuriamų serialų – rusiškas „Gluhar“, JAV serialas „CSI kriminalistai“. Tačiau daug įvykių ten – „į lankas“, neretai viskas yra daug paprasčiau.
Pavyzdžiui, „CSI kriminalistai“ rodo momentą, kai šalia namo rastas moters kūnas. Situacija aiški – kritimas iš aukštumos. Ekspertas, pažiūrėjęs į kūną, sako, kad tai – nužudymas. Policijos pareigūnas jo klausia, iš ko taip sprendžia. Ekspertas nurodo, kad lūžę abu rankų dilbiai, todėl daro išvadą, kad kūnas buvo išmestas, nes jei tai būtų savižudybė esą būtų lūžę kojos, o čia rėmėsi rankomis. Tai – visiška nesąmonė. Viskas priklauso nuo fizikos, aukščio, kūnas gali persiversti ore. Nukritus lūžta daug kaulų. Taigi filmuose ir serialuose nemažai ir fantastikos.
– Šį darbą dirbate daugiau kaip 20 metų. Ar būna taip, kad ir jūs, atvykęs į įvykio vietą, iš karto suprantate, kas nutiko? Ta sukaupta patirtis leidžia nuspėti, kas įvyko, ar kiekvienas atvejis yra toks individualus, kad tas nuspėjimas kartais net gali trukdyti?
– Kai gauni iškvietimą į įvykį, iš karto stengiesi susirinkti informaciją, kas nutiko. Atvykęs į įvykio vietą galvoji, sprendi, tariesi. Ten būna tyrėjas, kuris apžiūri įvykio vietą, apklausia liudininkus.
Mūsų darbas – pats kūnas. Jei leidžia prie jo prieiti, aprašome jo padėtį, išvaizdą, kokie yra sužalojimai. Taip pat įvertiname lavoninius reiškinius dėl mirties laiko nustatymo – tai darome pagal kramtomųjų, sprando, rankos ir kojų raumenų sustingimą. Taip pat pamatuojame kūno temperatūrą – ji matuojama tiesiojoje žarnoje. Apžiūrime lavondėmes – jos yra vienas iš mirties fakto įrodymų. Jei žmogus miršta staiga, apklausi giminaičius, ar miręs asmuo kuo nors sirgo. Tačiau konkreti išvada daroma tyrimo metu. Kiekviena mirtis turi savo išraiškas.
Mirtys skirstomos į smurtines ir nesmurtines. Tik policijai neretai atrodo, kad smurtas – tik nužudymas, tačiau nebūtinai. Turite suprasti, kad smurtas – ne tik nužudymas ar sumušimai. Tai gali būti bet koks apsinuodijimas, savižudybės, nutrenkimas žaibu, taip pat yra mirtis nuo kitų išorinių poveikių. Netgi sušalimas yra smurtinė mirtis.
Viską įvertinus, aprašius kūną ir užpildžius reikiamus dokumentus kūnas atkeliauja pas mus. Jei tai būna darbo metu, kūną veža tiesiai pas mus, o, pavyzdžiui, savaitgaliais veža į teritorinę lavoninę, kuri saugo kūną, o vėliau atveža pas mus. Priėmime vyksta registracija, kūnus atveža specialiuose maišuose. Dažniausiai jie būna juodos arba baltos spalvos.
– Kodėl maišai iš polietileno?
– Jie – neperšlampami, nepraleidžia skysčių. Juk būna visokių kūnų: sužalotų, supuvusių, iškruvintų ar purvinų. Tokie maišai būna dėl estetikos ir higienos sumetimų. Atvežus kūną, paskiriami ekspertai ir kiti techniniai darbuotojai, kurie atlieka kūno tyrimą.
– Kiek trunka skrodimas ir kiek prie jo dirba žmonių?
– Viskas priklauso nuo atvejo. Įprastai tyrimas trunka 1,5–2 valandas. Nemažai laiko užima ir dokumentų pildymas. Kuo mažiau sužalojimų, tuo greičiau. Eismo įvykių traumos, taip pat traumos, susijusios su geležinkeliais, užima daug laiko. Tai gali užtrukti ir kelias valandas. Kai būna sudėtingi nužudymai, gali užtrukti ir dieną ar dvi.
Įprastai tyrimas trunka 1,5–2 valandas. Nemažai laiko užima ir dokumentų pildymas. Kuo mažiau sužalojimų, tuo greičiau. Eismo įvykių traumos, taip pat traumos, susijusios su geležinkeliais, užima daug laiko. Tai gali užtrukti ir kelias valandas.
Dirba ekspertas, medicinos registratorė arba medicinos laborantė, taip pat sanitaras arba autopsijų technologas – techniniai darbuotojai, kurie daro pagrindinius pjūvius, asistuoja ekspertui. Iš pradžių kūnas nufotografuojamas, užpildomi dokumentai. Kūnas fotografuojamas ir su drabužiais, ir be jų, nurodoma, kas randama kartu su drabužiais. Kūnas aprašomas nuo galvos iki kojų, iš kairės į dešinę. Visuomet tyrime dalyvauja trys žmonės, esant sudėtingesniems atvejams, prisijungia dar vienas ekspertas, kad būtų aiškiau. Pjūviai daromi nuo kaklo per krūtinės vidurį iki gaktos. Atveriamos trys ertmės: iš pradžių krūtinės ląsta, pilvo ertmė, o po to daromas pjūvis galvoje, atveriant kaukolę.
Išorinio tyrimo metu aprašomi sužalojimai, jei jų yra. Viskas fiksuojama, esant reikalui – filmuojama, bet tai būna rezonansiniais atvejais, esant rimtiems nužudymams. Vėliau ištraukiamas organų kompleksas ir ekspertas pasirenka, kokiu būdu atliekama autopsija. Visi duomenys yra fiksuojami, tyrimams paimamas DNR, kraujas, jei yra – šlapimas, nes ne visada būna. Esant šautinėms ar durtinėms žaizdoms, gali būti paimamos ir žaizdos, siunčiamos į medicinos kriminalistikos laboratoriją. Po tyrimo visi organai ir audiniai sugrąžinami į kūną atgal, niekas neišmetama į šiukšliadėžę. Žmonės pasiima kūną; jei pageidauja, kūnas gali būti aprengiamas, bet dažniausiai tai atliekama ritualinių paslaugų įmonėse. Po tyrimo išduodamas mirties liudijimas, kūnas iškeliauja.
– Kiek per metus atliekama skrodimų ir kokie atvejai dažniausi?
– Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių. Praėjusiais metais VTMT skyriuose Lietuvoje atlikta apie 6 tūkst. mirusių asmenų tyrimų. Smurtinės mirtys sudaro 45 proc., nesmurtinės – 55 proc. Anksčiau darbo buvo daugiau – skrosdavome kur kas daugiau, o dabar yra atranka – jei žmogus gauna mirties liudijimą ir nėra smurto požymių, nepradedamas ikiteisminis tyrimas, kūnas pas mus nepatenka. Smurtinių mirčių struktūra 2016 metais yra tokia: nelaimingi atsitikimai sudaro 56 proc., savižudybės – 31 proc., nužudymai – 4 proc., nenustatyti atvejai – 9 proc. Jei nenustatyta, tai reiškia, kad negalima įvertinti, ar tai yra nužudymas, ar savižudybė, apsinuodijimas. Tarp smurtinių mirčių 20 proc. atvejų rasta alkoholio, asmenys buvo neblaivūs.
– Kiek jūs pats esate atlikęs tyrimų?
– Nuo 2013-ųjų gegužės esu Vilniaus skyriaus vedėjas, todėl tyrimų atlieku mažiau ir esu atlikęs tik 150 mirusiųjų tyrimų, bet nuo 1997-ųjų atlikau 3962 autopsijas, 769 tyrimai buvo be autopsijos, tik išoriniai. Taigi iš viso esu atlikęs daugiau kaip 4700 mirusiųjų tyrimų, taip pat apie 2 tūkst. gyvų asmenų tyrimus, įskaitant ir medicinos dokumentus.
– Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo kraupiomis žmogžudystėmis, kitomis nelaimėmis. Kaip teko dirbti anksčiau, ir kaip – dabar?
– Viskas buvo susiję su gaujų buvimu: „tulpinių“, „gaidjurginių“, „daškinių“, „daktarinių“. Būtent tuo laiku pradėjau dirbti. Tuo laiku gaujas pradėjo smaugti teisėsauga. Daug nužudytų asmenų buvo užkasti, tad teko dalyvauti ir atkasimuose. Pavyzdžiui, 2001-aisiais Panevėžio rajone atkasėme Kiesus ir jų vairuotoją. Viskas buvo sudėtingomis sąlygomis, pačiam teko tirti jų sūnų. Kūnai rasti be galvų, galvos taip ir nerastos.
2001-aisiais Panevėžio rajone atkasėme Kiesus ir jų vairuotoją. Viskas buvo sudėtingomis sąlygomis, pačiam teko tirti jų sūnų. Kūnai rasti be galvų, galvos taip ir nerastos.
Dažniausiai būdavo šautinių sužalojimų, koks gyvenimas – tokia ir lemtis. Gaujas išsklaidžius, viskas aprimo. Laikas nuo laiko dar pasitaiko šautinių sužalojimų atvejų, bet dažniau mirties priežastimi būna sužalojimai daiktais, dūriai peiliais muštynių ir buitinių konfliktų metu.
Teko dirbti ir Remigijaus Daškevičiaus nužudymo vietoje Vilniaus centre. Taip pat, kai nušovė praeityje garsios nusikaltėlių grupuotės „Vilniaus brigada“ vieną pagrindinių vadeivų Igorį Tiomkiną. 1998-ųjų vasarį įvyko Draučių tragedija, iššaudė beveik visą kaimą, du iš nužudytųjų man teko tirti. Tuomet dar dirbome Šiaurės miestelyje, po savaitgalio būdavo apie 60 mirusiųjų. Neturėdavome net kur visų dėti, buvo tragiškos sąlygos.
– Ar buvimas tokiose vietose nesukrečia?
– Nieko baisaus nėra. Tai – tiesiog darbas, kurį turi atlikti. Atlikti taip, kad padėtum teisėsaugai išsiaiškinti visas aplinkybes. Didelių sunkumų nustatant mirties priežastį nekyla, nes jau įvykio vietoje gali kažką preliminariai pasakyti. Vėliau išsiaiškini viską smulkiau, su balistinės ekspertizės specialistais būna nustatomos šūvio kryptys, šūvio atstumas. Esant šautiniam galvos sužalojimui, paimame, pavyzdžiui, kaukolės skliauto kaulą, iš kurio pagal skylinį kaulo sužalojimą gali tiksliai nustatyti kulkos diametrą, ginklo kalibrą.
– Kas per visą darbo praktiką jums buvo sunkiausia? Yra kas nors, ko negalite pamiršti?
– Kiekvienam sunkiausia tirti mirusius naujagimius, vaikus ir jaunus žmones. Tuomet vis savęs klausi: kodėl taip nutiko, kodėl tokia neteisybė? Bet nieko negali pakeisti, turi atlikti savo darbą. Sunku tirti ir pažįstamo žmogaus kūną, stengiesi to atsisakyti. Bet apskritai gyvenime sunkiau chirurgui, kurio ligonis miršta ant operacinio stalo. O mes jau nieko pakeisti negalime – žmogus būna miręs, tik teisėsaugai turime atsakyti į klausimus, kad sužinotume tiesą.
– Mirties priežastis turbūt narpliojate ir po darbo valandų. Ar pavyksta nuo to atsiriboti, negalvoti apie darbą vykstant į namus?
– Būna visokių atvejų, bet kažkaip atsiriboji. Kai susitinki su kolegomis, visada kalba sukasi ir apie darbą. Bet apskritai padeda buitiniai reikalai, vaikai, sportas. Jis labai prapučia galvą ir nuo visko atriboja. Žinoma, būna ir taip, kad mąstai, kas ir kaip galėjo nutikti, ieškai atsakymų galvoje.
Darbą pasirinkau pats, jis man iš esmės patinka ir yra įdomus. Aišku, jis – ne kiekvienam. Ateina studentai, kiti žmonės čia dirbti, bet pasilieka ne kiekvienas. Tai per sunku, tai kvapas nepatinka.
– Ar jums nesisapnuoja košmarai?
– Ne. Esu ir aš pagalvojęs apie šį klausimą. Per tiek metų su darbu susijusių sapnų esu turėjęs keletą. Bet tai nėra susiję su kokiu nors tirtu atveju. Kartą sapnavau stalą gražiame sode, atrodo, kad darau tyrimą, nors kūno nematau. Arba sapnuoji, kad su policija vejiesi nusikaltėlį. Bet darbą pasirinkau pats, jis man iš esmės patinka ir yra įdomus. Aišku, jis – ne kiekvienam. Ateina studentai, kiti žmonės čia dirbti, bet pasilieka ne kiekvienas. Tai per sunku, tai kvapas nepatinka.
Kaip aš sakau, čia – ne „Kristianos“ parduotuvė, kad kvapai būtų geri.
– Kas gali ir kas negali tapti teismo medicinos ekspertu?
– Žmogus turi baigti medicinos mokslus, rezidentūrą. Psichologinio pasiruošimo nėra. Tiesiog dažniausiai ateini iš pašaukimo, nes yra buvę atvejų, kai ateina žmogus dirbti, bet nei metų čia neišbūna, supranta, kad ne jam. Turime ekspertų, kurie negali dirbti su mirusiais, taigi dirba su gyvaisiais.
– Jūs – religingas žmogus?
– Nepraktikuojantis, bet kartais paprašau pagalbos iš aukščiau, kai reikia. Manau, religijos sukurtos valdyti žmonių mases. Bet tikiu, kad yra kažkokios aukštesnės jėgos.
– Turbūt jums geriausia diena tada, kai niekas nieko neatveža.
– Taip. Pirmadienis būna sunkiausia diena – po savaitgalio atveža daugiausia mirusiųjų. Nors vasario mėnesį nebuvo tiek daug, mažiau nei sausį, tiesa, ir mėnuo trumpesnis.
– Ar sezoniškumas turi įtakos mirčių skaičiui?
– Taip. Vasarą padaugėja paskendimų, vos tik prasideda maudymosi sezonas – pasipila nelaimės. Kai dideli karščiai, žmonės turi bėdų dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Žiemą padaugėja bendro kūno atvėsimų, sušalimų, apsinuodijimų smalkėmis.
Kai dideli karščiai, žmonės turi bėdų dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Žiemą padaugėja bendro kūno atvėsimų, sušalimų, apsinuodijimų smalkėmis.
Įtakos turi ir mėnulio fazės, per pilnatį tikrai būna daugiau savižudybių. Taip pat dažniau kreipiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Aiškina, kad juos nuodija antenos, chirurgas neva įstatė į galvą aparatą ir jį dabar seka, ir kitokių atvejų.
– Kokios yra tendencijos kalbant apie ligas, kurios jų yra dažniausios mirčių priežastys?
– Daugelį metų statistika nesikeičia – dažniausia nesmurtinės mirties priežastis būna širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Tai sudaro daugiau kaip pusę susirgimų. Antroje vietoje yra onkologinės ligos. Nors gyvenimo trukmė dabar ilgesnė, aš manau, kad yra labai teršiama aplinka, maiste yra labai daug visokių organizmui nuodingų priedų, kurie padeda maistui ilgiau išsilaikyti šviežiam, todėl daugėja onkologinių susirgimų. Nemažai pas mus patenkančių asmenų mirties priežastis yra virškinimo sistemos ligos. Pastaruoju atveju vyrauja kepenų pažeidimai dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo. Neretai mirties priežastimi tampa kvėpavimo sistemos ligos – pastaraisiais metais suaktyvėjusi tuberkuliozė.
– Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertinės veiklos kryptys – ne tik mirusių asmenų bei laboratoriniai tyrimai, išvykos į įvykio vietas bei dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir gyvų asmenų tyrimai. Kokie atvejai būna dažniausi?
– Taip, sulaukiame tiek fizinių asmenų prašymų, tiek dirbame su policijos užduotimis. Atvykus asmeniui į apžiūrą, nustatome sveikatos sutrikdymo mastą, įvertiname sužalojimus. Sveikatos sutrikdymas gali būti sunkus, nesunkus, nežymus arba nenustatytas (t.y. kai apžiūrėjus asmenį, nenustatoma jokių kūno sužalojimų). Praėjusiais metais iš viso atlikta beveik 16 tūkst. asmenų tyrimų. Neretai sulaukiame emigrantų, grįžtančių į Lietuvą savaitgaliui ir spėjančių susimušti. Praėjusiais metais sunkus sutrikdymo mastas sudarė 4 proc. visų atvejų, nesunkus – 21 proc., nežymus – 57 proc., o nenustatyta – 18 proc. Būna atliekamos ekspertizės ir dėl gydymo klaidų.
