„Po Naujųjų metų tikrai kalbėsimės labai atsakingai, kaip toliau matome darbą kartu. Tokie nesusipratimai, svarstant svarbiausią Lietuvos įstatymą, nepuošia ir neduoda tarpusavio pasitikėjimo“, – interviu LRT Radijo laidai „LRT aktualijų studija“ sakė premjeras.
– Ko tikitės iš 2015 m.?
– 2015 m. bus gal ne tokie lengvi.
– Sunkesni negu 2014 m.?
– Ne, Vyriausybei metai visada būna nelengvi. 2015 m. mums – savotiškas iššūkis, nes geopolitinė situacija nėra paprasta ir lengva. Tikimės, kad naujų rinkų paieška, kurią pradėjome vykdyti jau 2014 m., toliau bus tęsiama. Jau sausio mėnesio pabaigoje prasideda vizitai. Sausio pabaigoje – Gruzija, vasario pradžioje – Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai. Vyks susitikimai su verslo atstovais. Reikia dalyvauti kai kuriose parodose. Po to aplankysime Kazachstaną ir kitas šalis.
Manau, kad metai bus šiek tiek ramesni politiniu požiūriu, ypač jų pradžia, nes 2014 m. pabaigoje buvo kilę daug emocijų priimant 2015 m. biudžetą. Tai buvo didžiulis išbandymas, nes tai – pirmas biudžetas eurais. Taip pat pasiruošimas euro įvedimui buvo ne toks paprastas ir lengvas. Turėjome didelį uždavinį – įtikinti visuomenę, kad ji pasitikėtų euru. Pasitikėjimo reitingai kilo kiekvieną mėnesį.
Būtų labai gerai, jei politiniame gyvenime būtų daugiau ramumo. Tada būtų daugiau išminties, proto ir mažiau emocijų. Sprendimai būtų priimami greičiau ir geresni. Tai – pats didžiausias mano noras. Vyriausybei tikrai nebus lengva. Esu su tuo susitaikęs, bet norėčiau daugiau tolerancijos, pagarbos vienas kitam ir daugiau politinės brandos. Tada būtų geriau ir mūsų visuomenei, ir valstybei.
– Ar 2014-ieji buvo lengvesni nei 2013 m.?
– 2014 m. buvo įdomesni. Išryškėjo kai kurie rezultatai, kuriuos pasiekti buvome užsibrėžę 2013 m. pradžioje. Turėjome iššūkį suvaldyti energetinį sektorių taip, kad pastatytume jį ant kojų. Energetikos sektorius buvo suskaldytas į mažas įmones, turtas – nekonsoliduotas, piniginiai ištekliai – apskaitomi tik atskirose įmonėse. Tai labai apsunkino kontrolę.
Buvo nustatyta tam tikro dydžio elektros energijos gamybos kvota. Nebuvo reguliuojama, ar mums reikia elektros energijos už didelę kainą. Pirminis procesas, kuris vyko, – kūrėme atskirą koncerną, kaip „Lietuvos energija“, ir po „Lietuvos energijos“ kepure dėjome visus energetikos sektorius: dujų, šilumos ir elektros. Tai pavyko padaryti. Tuo labai džiaugiuosi.
Nustatėme, kad elektros energijos gamybos kvotas užsakome kiekvieną mėnesį atskirai. Tai per keturis mėnesius leido sutaupyti 65 mln. litų. Pavyko susitarti su „Gazprom“. Tai buvo 2013 m. įdirbis, kurio rezultatas – mažesnės dujų, šilumos kainos.
Nė viena kita Baltijos šalis neskyrė tiek daug dėmesio euro įvedimo pasirengimui, kiek Lietuva
– Šiandien lietuviai, nuėję į parduotuves ir atidavę litus už prekes, grąžą gaus eurais. Ar euras neišgąsdins lietuvių?
– Manau, kad lietuviai jau susitaikė su ta mintimi, nes vyko daug diskusijų. Norėčiau padėkoti žurnalistams. Buvo transliuojamos laidos, kuriose apie eurą buvo kalbama labai plačiai. Taip pat norėčiau padėkoti ministerijoms, kurios buvo atsakingos už projektų įgyvendinimą, vyko į rajonus, susitiko su visuomene.
Matydavau analizę, kuri buvo daroma nuo 2014 m. sausio iki pat metų pabaigos: kaip keitėsi žmonių požiūris, nuomonė, kaip reaguodavo į pasiūlymus. Nė viena kita Baltijos šalis neskyrė tiek daug dėmesio euro įvedimo pasirengimui, kiek Lietuva. Visiškai neseniai, dar prieš euro įvedimą, mačiau paskutinius „Spinter“ tyrimus, kurie mane labai pozityviai nuteikė, nes kai kur verslo pasitikėjimas euru siekė daugiau kaip 80 proc.
Žmonės, gavę grąžą eurais, kaip tik turėtų apsidžiaugti, nes nereikėjo eiti į bankus, atlikti finansinių operacijų ir gaišti laiko. Pastebėjau, kad, remiantis Lietuvos bankų pateikta informacija, lietuviai – labai atsakingi žmonės ir litus pradėjo keisti maždaug nuo 2014 m. gegužės. Tai matėsi pagal jų turimų indėlių sumas komerciniuose bankuose.
Sumos nuo to laikotarpio pradėjo labai sparčiai augti. Ne dešimtimis tūkstančių, bet milijonais. 2014 m. pabaigoje indėliai sudarė jau daugiau kaip 50 mlrd. litų. To niekada nebuvo po nepriklausomybės atkūrimo. Tai rodo, kad žmonės ėmė pinigus iš kojinių ir nešė į bankus.
– Kokia bus 2015 m. ekonomika? Iš pradžių buvo žvelgiama labai optimistiškai, dabar prognozės jau niūresnės ir jos sako, kad ekonomika augs šiek tiek lėčiau.
– Iki Rusijos sankcijų įvedimo, t. y., iki praėjusių metų rugpjūčio 7 d. mes ir Europos Komisija prognozavome, kad 2015 m. Lietuvos ekonomika augs 3,6 proc. Paskutiniu metu tiek Lietuvos banko, tiek kai kurių komercinių bankų, tiek žurnalo „The Economist“ prognozės buvo sumažėjusios. Visų prognozuojančių institucijų diapazonas svyruoja nuo 2,7 proc. iki 3,1 proc. Jei augimas sieks 3,1 proc. arba 3,2 proc., būsime labai patenkinti.
Eksportas į Rusiją siekė maždaug 20 proc. viso eksporto ir didžiąją jo dalį sudarė žemės ūkio produktai. Taip pat daug sudarė reeksportas, kuris svarbus logistikai, sandėliavimui, pervežimams tiek geležinkelių, tiek automobilių keliais. Taip pat šiame versle labai stipriai dalyvauja ir Klaipėdos jūrų uostas. Todėl sustiprinome savo veiklą kitomis eksporto kryptimis, pavyzdžiui, gavome leidimą įvežti maisto produktus į Jungtines Amerikos Valstijas, jautienos rinka atidaryta Egipte.
Labai svarbu gerai tvarkytis su Europos Sąjungos (ES) lėšomis viduje, kad jos būtų nukreiptos į ilgalaikį ekonomikos skatinimą, darbo vietų išsaugojimą. Patys blogiausi skaičiavimai, kurie buvo atlikti modeliavimo principu, rodo, kad, jeigu nebūtume suradę rinkų kitur ir 100 proc. būtų uždaryta rinka Rusijoje, nebūtų jokių prekybos santykių, tai bendras vidaus produktas (BVP) būtų sumažėjęs 4 proc. Esame optimistai ir tikimės, kad įveiksime susidariusias kliūtis.
– Ar gali suklestėti Lietuvos regionai? Atotrūkis tarp jų egzistuoja.
– Taip, ši ekonominė diferenciacija didžiulė. Jeigu skaičiuosime BVP sukūrimą Vilniaus arba Klaipėdos apskrityje ir lyginsime su kitais regionais, tai skirtumas labai didelis. Taip pat skirtumas yra labai didelis, lyginant vidutinį darbo užmokestį regionuose ir didžiuosiuose miestuose. 2014 m. trečiąjį ketvirtį statistika rodė, kad kai kuriuose regionuose darbo užmokestis jau pradėjo didėti sparčiau negu anksčiau. Tai nuteikė pozityviai.
Taip pat vykdoma nauja 2014–2020 m. regioninės plėtros programa. Ji nukreipta į regionų ekonomikos skatinimą. Paraiškos iš regionų, kurios bus teikiamos Ūkio ministerijai ar kitoms ministerijoms, atsakingoms už regioninės politikos įgyvendinimą, sulauks didesnių įvertinimo balų. Tai taip pat bus postūmis.
Jau kuriame internetinį portalą mūsų emigrantams, kad jie matytų visą informaciją apie Lietuvą: kur yra laisvų darbo vietų, kokie reikalingi specialistai, kokiuose miestuose, rajonuose. Tas informacijos srautas jiems bus prieinamas ir tikimės, kad jie galbūt sugrįš į Lietuvą.
Taip pat yra viešųjų objektų plėtros programa ir modernizavimas. Kaip ir JESSICA programa, naudojama gyvenamųjų namų renovacijai, ši programa irgi paskatins statybos plėtrą regionuose. Tai bus įgyvendinama visoje Lietuvą.
– ES pinigai praeitoje finansinėje perspektyvoje buvo skiriami sutvarkyti infrastruktūrai. Važiuodamas pro mažesnius miestelius tikrai matai, kad jie daugiau ar mažiau susitvarkę ir gražūs. Sutvarkyta infrastruktūra, bet dažnai ji mažai išnaudojama. Ar nereikėtų pagalvoti, kaip paskatinti pačius lietuvius, kad jie atrastų Lietuvą?
– Kai kuriuose regionuose vyrauja siauras požiūris į investicinių lėšų įsisavinimą. Teisingai pasakyta, kad pirmasis tikslas – sutvarkyti infrastruktūrą, bet negalima galvoti, kad tai jau užbaigtas ciklas, nes infrastruktūra tvarkoma tam, kad po to būtų panaudota.
Jeigu galvojama, kad ji tvarkoma dėl grožio, bet ne dėl žmonių, veiklos, investicijų pritraukimo įvairia forma, tai yra blogai. Jei lėšos panaudojamos, kur nors investuojamos ir tas sukurtas turtas reikalauja papildomų išlaidų iš savivaldybių biudžetų, nes sukurtas turtas negeneruoja pajamų, tai – pats blogiausias atvejis.
Labai dažnai kalbame, mokome ir aiškiname, kad kiekvienas iš ES ar nacionalinio biudžeto panaudotas litas turi atnešti grąžą žmogui, kuris tame regione gyvena. Jeigu nebus plataus mąstymo ir strateginio požiūrio, tai investicijos tikrai niekada nepasiteisins.
– Kas labiausiai erzina būnant premjeru?
– Turiu pasakyti, kad kai kuriuose lygiuose vyrauja toks žmonių subiurokratėjimas... Jis – didžiausias progreso stabdis. Kartais analizuoju ir ieškau priežasčių, kodėl taip yra. Nežinau recepto, kaip tą būtų galima greitai pakeisti. Teorinis receptas yra, bet praktiškai įgyvendinti nėra taip lengva.
Yra tokių žmonių, kurie nesupranta, kas yra moderni vadyba
– Ar teorinis receptas – visus atleisti?
– Teisingai sakote, visus atleisti ir priimti kitus (juokiasi). Yra tokių žmonių, kurie nesupranta, kas yra moderni vadyba. [...]
Kita blogybė – kai kuriems labai patinka už nieką neatsakyti. Jie galvoja, kad biurokratiniame darbe esi valdininkas ir už nieką neatsakai, bet kartais vaidini, kad esi labai galingas ir nuo tavęs daug kas priklauso. Valdininkas turi turėti aiškius įgaliojimus, aiškią atsakomybę ir turi žinoti, ką turi nuveikti per metus ir kokį pasiekti rezultatą.
Taip pat pastebėjau dar vieną blogybę: valstybės tarnautojų vertintojai, pasibaigus metams, elgiasi neambicingai, neprincipingai, tiesiog vos ne visiems surašo gerus vertinimus, o po to sako – negaliu atleisti jo iš darbo. Darbuotojas nerodo gerų rezultatų, jo darbo našumas žemas, bet vertinamas labai gerai. Reikia būti visą laiką principingiems. Tada bus motyvacija dirbti ir nauji žmonės teiksis ateiti.
– Kaip manote, ko trūksta Lietuvos politikai?
– Dažnai pasisakau ir pasisakysiu, kad pirmiausia trūksta politinės kultūros, brandos. Politikai dažnai pamiršta tą dieną, kai būna išrenkami ir, padėję ranką ant Konstitucijos, prisiekia tarnauti mūsų valstybei ir žmonėms. Pamiršta, kad visuomenė stebi ir mato kiekvieną politiką.
Jie turi suprasti, kad praėjus ketveriems metams jų darbas bus įvertintas. Ketveri metai prabėga labai greitai. Tai reiškia, kad reikia elgtis atsakingai, pagal savo galimybes stengtis pasiekti, kad Lietuva keistųsi į gerąją pusę. Žmonės tuos politikus už tai įvertintų. Tada pagarba tiek rinkėjui, tiek politikui bus visiškai kitokia.
Žinoma, linkėčiau daugiau tolerancijos diskutuojant įvairiais klausimais. Mažiau pykčio. Pyktis yra blogis. Pikto žmogaus niekada negalima priimti į aukštas pareigas. [...] Emocijos užblokuoja geras idėjas, gerus pasiūlymus. Vadovaudamasis emocijomis kartais priimi neteisingus sprendimus.
– Ką galvojate apie koaliciją? Ar ji išbus iki kitų Seimo rinkimų?
– Svarstant 2015-ųjų biudžetą, politinėje taryboje buvo susitarta, kaip elgsimės: būsime labai solidūs, priimsime tik tokius sprendimus, kuriems bus pritarta politinėje taryboje, bet paskutiniu metu, kalbant apie valdančiąją daugumą, Darbo partija, turiu atvirai pasakyti, mus išdavė. Žinoma, ta išdavystė paaiškėjo.
Darbo partija, turiu atvirai pasakyti, mus išdavė
Tai buvo Viktoro Uspaskicho šantažas savo partijos nariams dėl to, kad nebuvo priimtas sprendimas jį reabilituoti ir įvardyti, kad tai – politinė byla. Buvo pasiekta tik tiek, kad nebuvo pasiduota jo įtakai, jog biudžetas būtų visiškai sugriautas ir nepriimtas. Dar užteko tiek išminties ir proto. Buvo pateiktos tik tam tikros papildomos pataisos, bet ši situacija irgi bus suvaldyta, nes stebiu geopolitinę situaciją, ekonominius pokyčius ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, ir pasaulyje.
Po Naujųjų metų tikrai kalbėsimės labai atsakingai, kaip toliau matome darbą kartu. Tokie nesusipratimai, svarstant svarbiausią Lietuvos įstatymą, nepuošia ir neduoda tarpusavio pasitikėjimo.
– Šiandien – Naujieji metai. Ko norėtumėte palinkėti?
– Pirmiausiai norėčiau palinkėti, kad būtų daugiau ramumo mūsų šalyje, daugiau tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems, kad žmonės būtų sveiki, geros nuotaikos, energingi, žvalūs, veržlūs. Lietuva – maža šalis ir galiu drąsiai pasakyti, kad lietuviai – nepaprastai darbštūs, atsakingi žmonės, kurie, kai reikia, susitelkia ir pasiekia nuostabių rezultatų. Tai ypač buvo parodyta, kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai. Linkėčiau daugiau pasitikėjimo mūsų valstybe ir savimi. Tada visiems bus gera gyventi ir bus daugiau gėrio ir ramumo.
