„Regis, aktyviai užsiimama įmonių ir visuomenės švietimu, vykdomos įvairios neįgaliųjų integracijos programos, tačiau darbo rinkoje neįgalieji susiduria su tikrai nemažai išorinio spaudimo. Ieškant darbo, jiems priskiriamos savybės, kurių jie galbūt net neturi, kas lemia didžiulį nepasitikėjimą savimi. Situaciją apsunkina ir tai, kad stinga pritaikytų darbo vietų, sunku pakeisti darbdavių mąstymą, kurį dažnai valdo išankstiniai stereotipai ir baimės apie neįgaliųjų darbingumo galimybes“, – susiklosčiusią neįgaliųjų situaciją Lietuvoje apžvelgia cvonline.lt marketingo vadovė Rita Karavaitienė.
Per dažnai akcentuoja negalią
Anot R.Karavaitienės, darbas yra viena iš svarbiausių gyvenimo sričių, užtikrinančių ne tik pragyvenimo lygmenį, užimtumą ir gyvenimo kokybę, bet jis padeda ir užmegzti ryšius su platesne visuomene, kurti tarpasmeninius santykius.
Ji pastebi, kad daug kas priklauso ir nuo pačių neįgaliųjų – sėkmingiau įsidarbina tie, kurie ieškodami darbo neakcentuoja savo negalios, o kalba apie tai, ką moka ir geriausiai sugeba.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai neįgalieji gyvenimo aprašyme kaip privalumą pateikia tai, kad įmonė už juos gali gauti subsidijas.
„Pastebiu, kad tai, kaip neįgaliesiems seksis darbo rinkoje didžiąja dalimi priklauso ir nuo jų pačių. Jeigu žmogus stokoja pasitikėjimo savimi, jam trūksta žinių ir informacijos, rizikuoja likti darbo rinkos užribyje. Dažniausiai pasitaikanti situacija, kai žmonės, besikreipiantys į mus kaip į įdarbinimo įmonę, savo laišką pradeda ne nuo informacijos apie save, kokios srities specialistas yra, kokius įgūdžius turi ir kokio darbo norėtų, bet nuo to, kad turi neįgalumą. Tikimasi, kad personalo atrankos specialistai turėtų patys susivokti, koks darbas tiktų“, – teigia R. Karavaitienė ir priduria, kad žmonės, kurie nenuleidžia rankų, bando nuo kažko pradėti, pamažu įgauna pasitikėjimo savimi.
Neįgaliuosius labiau linkusios priimti užsienio kapitalo įmonės
Kita dalis neįgaliųjų, pasak jos, yra linkę elgtis atvirkščiai – kalba vien tik apie tai, kokie jie yra profesionalūs darbuotojai, akcentuoja, kad turi aukštąjį išsilavinimą, tinkamus gebėjimus darbui, tačiau nė žodeliu neužsimena apie tai, kad turi neįgalumą. Dažniausiai tai žmonės, kurie neįgalumą turi ne nuo gimimo, todėl yra sukaupę darbinės patirties, pasitiki savimi, žino savo vertę ir su neįgalumu savęs taip stipriai nesieja. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai neįgalieji gyvenimo aprašyme kaip privalumą pateikia tai, kad įmonė už juos gali gauti subsidijas.
Cvonline.lt duomenimis, žmonės su judėjimo negalia dažniausiai dirba su apskaita, administravimo darbais, informacinėmis technologijomis, klientų aptarnavimu, projektų koordinavimu, medžio gaminių gamyba, juvelyrika, įvairiais amatais susijusius darbus. Asmenys su klausos negalia dirba apdailos, apskaitos, siuvimo, maisto ruošos, valymo paslaugų darbus. Vidaus ligų negalią turintys žmonės dirba su apskaita, siuvimu, teikia masažo paslaugos, gamina medžio gaminius, atlieka administravimo darbus, užsiima maisto ruošimu, apdaila, klientų aptarnavimu. Protinę negalią turintys žmonės daugiausiai dirba valymo paslaugų sektoriuje
„Neįgaliesiems Lietuvoje labai sunku siekti išsilavinimo, todėl valymo sektoriuje įsidarbina didžioji dalis mažiausiai kvalifikacijos turinčių asmenų šalyje tarp kurių ir negalią turintys asmenys. Taip pat pastebiu, kad neįgaliuosius dažniausiai priima užsienio kapitalo ir stambiosios įmonės, kuriose yra didesnis pareigų spektras, žmogiškųjų išteklių specialistai. Tokios įmonės linkusios skatinti darbuotojų įvairovę įmonėje apskritai, ne tik priimant neįgaliuosius, bet ir kitos rasės ar lytinės orientacijos, vyresnio amžiaus žmones“, – teigia R.Karavaitienė.
Nedarbo lygis – aukščiausias Europoje
Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovės Simonos Kunigonytės, darbas yra ypač svarbi žmogaus socialinės integracijos priemonė ypač aktuali neįgaliesiems.
„Nedarbas yra pagrindinė priežastis, dėl ko neįgalieji dažniausiai jaučiasi socialiai atskirti. Nors neįgaliųjų užimtumas auga, tačiau nedarbo lygis, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra aukštas – dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus asmuo. Tad reiktų ne tik plėsti darbų, pritaikytų neįgaliesiems, pasiūlą, bet ir pritaikyti esamas darbo vietas“, – teigia S.Kunigonytė.
