Tasai, su plačiai išskėsta gerkle ir smailais dantimis, it ką tik ištrauktas iš vandens ir bergždžiai gaudydamas orą – vaiskiai nušviestų valdžios stiprybę. Ir bejėgystę. Jis krimsteltų diplomatines problemas, įkvėptų ryžto kovai su klimato kaita. Ryklys pravertomis žiaunomis – tai galėtų reikšti veiksmą. Ryklio noras gyventi, ta jėgą, su kuria jis gaudo orą – ar tokios taptų kalbos nuo scenos, žvelgiant į susirinkusią minią?
Kalbos plaukia lyg krevetės – lengvai, uodegėlėmis virpindamos tik nedideles vandens sroveles aplinkui save. Nieko nekeisdamos. Iš esmės net dalykai, skirti atminti – pasimirš. Tarsi 22.44 val. Vilniuje suplanuoti iššauti fejerverkai.
Friedrichas Nietzsche apie kaitą svarstė: „Gyvatė, kuri negali išsinerti iš savo odos, turi mirti. Tuo pačiu ir protai, kurie negali keistis, nustoja būti protais.“ „Rugiuose prie bedugnės“ autorius Jerome'as Davidas Salingeris apie pokyčius rašė: „Tam tikri dalykai, vardan jų kaitos – privalo likti tokie, kokie jie yra. Tu privalai galėti įkišti juos į vieną didžiulį stiklinį indą, ir palikti juos ramybėje.“
Praėjus 30 metų nuo 1990 m. kovo 11 d., kuomet Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą – atrodo, kad staigesniems pokyčiams neužtenka natūralios įvykių tėkmės ir joje plevenančių krevečių. Pripažinkime, norimus pokyčius įsiūbuoti tikrai padėtų paprastasis, melsvasis ryklys. Užaugantis iki 3 m ilgio, turintis tipišką heterocerkinę uodegą ir horizontalius krūtinės pelekus. Abiejose kūno pusėse po 5 žiaunų plyšius. Ir akis su mirksimąja membrana.
Kad ir koks melsvas, stiprus ir grėsmingas jis būtų, tačiau tėra pilkas, taigi kuklusis (Carcharhinidae) ryklys. Priklausantis pilkųjų, paprastųjų ir necharizmatiškųjų, ryklių šeimai. Tačiau ar mums, būsiantiems drauge per kovo 11-osios renginius, ryklių spalvos ir grėsmingumas tebus tik įsivaizduojami dalykai? Tai rašydamas, žvelgiu pro Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos langą. Matau elektriniu dviračiu praburzgiantį jaunuolį. Stovintį ant elektrinio paspirtuko ji vejasi mergina, dėvinti mėlyną striukę ir apelsinų spalvos šalį. Progresyvus 2020 metų pavasaris, plačiai išžiojęs žiaunas – reikalauja spalvų ir judėjimo. Net jei danguje pilka ir apniukę.
Labai svarbus klausimas: ar lipantieji ant scenos galvos apie melsvąjį ryklį?
Melsvasis ryklys kuo toliau, tuo labiau darosi vis mielesnis. Ir visgi norėtųsi, kad ant scenos pasirodęs melsvasis ryklys grybštelėtų šalia jo ant scenos tuo metu stovinčius kolegas. Kapt! Žiaunos susičiaupia. Nugurgia. Nieko tarsi ir nebuvo. Trispalvės vėliavos plevėsuoja toliau. Po to scenoje pasisako jau aname, gal spalvingesniame ir drąsesniame pasaulyje, esantys nepriklausomybės akto signatarai. Melsvasis ryklys gurgia tai, ką kiek anksčiau prarijęs. Tyliai nuryja seiles. Nekantrus ir teisingas, pavargęs laukti pokyčių, melsvasis ryklys.
Poetas Raineris Maria Rilkė apie virsmą rašė: „Tam būtina didžiulė patirtis – reikia išmanyti vaikystę ir mirtį, meilės naktis ir naktis, praleistas besiklausant jūros ošimo.” Atrodo, kad melsvasis ryklys turi šią patirtį.
Su artėjančia Kovo 11-ąja!
