„Išreiškiu didelį dėkingumą Tarybų Sąjungos aukščiausiai valdžiai. Nuo 1956m. tremtiniams buvo leidžiama grįžti namo į tėvynę, o atsakomybė už grįžimo sąlygų sudarymą buvo perkelta sąjungos valstybėms narėms.
Lietuvos valdžia aktyviai priešinosi tremtinių grįžimui, todėl susidarė tokia situacija, kada tremtyje daugiausia liko vien lietuviai. 1958 m. Tarybų Sąjunga privertė Lietuvą (ir kitas valstybes, bet joms buvo mažiau aktualu) sudaryti sąlygas tremtiniams grįžti.
Daug tremtinių būtų negrįžę, bet gerai kad priklausėme Tarybų Sąjungai“, – skelbiama socialiniuose tinkluose platinamoje žinutėje (kalba netaisyta).
Iš konteksto ištraukta citata
Krašto apsaugos ministras, istorikas Arvydas Anušauskas skleidžiamoje melagienoje atpažino ištrauką iš savo publikacijos tremties tema.
„Pradžia yra citata mano darbo, daryto prieš 30 metų. Antano Sniečkaus valdžia iš tiesų aktyviai priešinosi tremtinių grįžimui ir netvarkė grįžimo dokumentų.
1958 metais tremtinių lietuvių buvo ne daugiausia, tačiau buvo juntamas padidėjimas, nuo procento visų tremtinių lietuvių skaičius padidėjo iki maždaug 37 procentų.
Buvo didelė dalis nepaleistų. Paskutiniai lietuviai galiausiai iš tremčių buvo paleisti tik 1963 metų gruodį“, – paaiškino istorikas.
Komentuodamas socialiniuose tinkluose platinamą padėką Sovietų Sąjungai A.Anušauskas neslėpė pasipiktinimo.
„Nesupratau šioje vietoje ditirambų Sovietų Sąjungai, juk sovietai ir trėmė lietuvius.
Dėkoti jiems už grįžimą tėvynėn, tai tas pats kas budeliui dėkoti už tai, kad šis atšaukė mirties bausmę ir leido sugrįžti į sudegintus namus“, – svarstė istorikas.
A.Anušauskas taip pat akcentavo, kad „grįžimas į namus“ tremtiniams nebuvo lengvas procesas.
„Pirmiausia, liko apribojimai. Daugybė tremtinių negalėjo grįžti į savo gimtas vietas. Kai kurie tiesiog buvo paleidžiami iš tremties, tačiau negalėjo net įsikurti Lietuvoje – buvo priversti apsigyventi Kaliningrado srityje, Latvijoje, Baltarusijoje, bet kur, bet ne Lietuvoje.
Jų socialinis statusas buvo toks, kad dauguma galėjo būti įdarbinti tik pagalbiniais darbininkais, negaudavo darbo net rajonuose. Dažniausiai būdavo priversti užsiimti melioracija, kelių tiesimu, tad jokio džiugesio iš to nebuvo. Turto jiems niekas negrąžino.
Todėl labai keista dėkoti sovietams už sugrįžimą. Tokie ditirambai, žinant visą istorinį kontekstą, visai ne vietoje“, – kalbėjo istorikas.
Bijojo tautinio pasipriešinimo
Antanas Sniečkus, kurio paliepimu taip ilgai neprisiruošta grąžinti Lietuvos tremtinius, nuo 1936 metų buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) padalinio Lietuvos teritorijoje pirmasis sekretorius.
Jis buvo klusnus SSKP Centro komiteto nutarimų vykdytojas, pokariu rėmė ir skatino represijas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimą, gyventojų trėmimus.
A.Sniečkus priešinosi N. Chruščiovo pradėtam politinių kalinių ir tremtinių amnestavimui ir reabilitavimui.
Jo iniciatyva 1957 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsakus, draudžiančius iš kalinimo ir tremties vietų į Lietuvą grįžti buvusiems Lietuvos Respublikos vadovams, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviams, prisidėjo prie Lietuvos sovietinimo, rusinimo, prievartinės kolektyvizacijos, Katalikų Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimo, Lietuvos Respublikos kultūros paveldo (paminklų, knygų) naikinimo.
A.Sniečkus tikėjo komunizmo idealais, buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekė tik jos didesnio savarankiškumo Sovietų Sąjungoje. Draudė bet kokias politines iniciatyvas.
Pasak A.Anušausko, A.Sniečkus nerimavo dėl galimo tautinio atgimimo grįžus tremtiniams, dėl šios priežasties neskubėjo jų susigrąžinti.
„Tremtinius valdžia matė kaip rezistencijos rėmėjus. Lietuvoje, po Ukrainos, buvo didžiausias pasipriešinimas sovietams. Dėl to buvo galvojama, kad gali kilti valdžiai nepatogių situacijų.
Dėl to buvo labai daug apribojimų ir vietinio persekiojimo, kai buvę tremtiniai buvo persekiojami už žodį. Jie galėjo būti net įkalinti“, – pasakojo istorikas.
A.Anušauskas priminė, kad toks persekiojimas turėjo ir dar vieną aspektą – grįžę buvę tremtiniai, negalėdami įsidarbinti Lietuvoje, iš nevilties kartais net grįždavo atgal į Sibirą.
Kaip vyko trėmimai?
Kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) surinktoje informacijoje, ruoštis trėmimams Lietuvoje pradėta netrukus po šalies įjungimo į SSRS.
Dar net nesant formalaus SSRS valdžios nutarimo dėl žmonių trėmimo, pasirengimas jam jau vyko pagal NKVD direktyvas.
1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“.
Tremti pradėta birželio 14 d. 3 val. ryto. Kadangi dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, atvykusios trėmimo vykdytojų operatyvinės grupės užmegzdavo ryšį su vietos aktyvistais ir nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą.
Grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ir namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“.
Jeigu kas nors mėgindavo bėgti, būdavo šaudoma.
Vienas svarbiausių trėmimo tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga.
Tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per visą savo gyvenimą užgyvento turto, neretai tremtiniai buvo atvirai apiplėšiami, o gimtinėje likęs jų turtas – konfiskuojamas.
15min verdiktas: Trūksta konteksto. Žinutėje nepaminėta, kad tremtinių grįžimui į Lietuvą priešinosi sovietų statytinių režimas. Taip pat neužsimenama, kad būtent sovietai ir organizavo lietuvių tremtis.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia
