„Tegul nemano, kad bus lengva... Žmonės sukils. Tauta iš meškos miego jau bunda. Puikiai žinau, kas vyksta provincijoje, žmonės jau pasimokė iš privatizacijų“, – „Lietuvos žinioms“ sakė buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys.
Ūkio ministerija jau parengė Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pataisas, kuriomis numatoma supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką.
Šiuo metu valstybinius miškus prižiūrinčios 42 urėdijos yra valstybės įmonės. Valstybės miškininkai būgštauja, kad pertvarkius jas į bendroves privatizuoti valstybinius miškus būtų lengviau.
Ūkio ministerija teigia, kad šį siūlymą pateikė dar 2009 metų balandį premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė.
„Miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės funkcija, ir valstybė neturėtų tuo užsiimti“, – teigia LLRI ekspertai ir miškininkystę prilygina žemdirbystei, kalnakasybai, žvejybai, medžioklei bei kitoms sritims, kur valstybė ūkinės veiklos beveik ar visai nevykdo.
Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas R.Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius miškus nepavyks taip lengvai.
LLRI specialistų nuomone, privatizavus valstybinius ūkinius miškus, jų priežiūra ir būklė pagerėtų, „nes savininkas yra suinteresuotas saugoti savo nuosavybę, kad galėtų iš jos gauti naudos“.
Anot laisvosios rinkos ekspertų, valstybiniai miškai yra prižiūrimi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir tai žmonėms kasmet kainuoja apie pusę milijardo litų. Miškininkai su tuo nesutinka. Pasak jų, darbai giriose finansuojami ne iš biudžeto, o iš pajamų, gautų už parduotą medieną. Tačiau LLRI ekonomistai mano, jog ir tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, mat valstybiniai miškai yra bendra valstybės piliečių nuosavybė.
Priminęs, jos Europos Sąjungoje (ES) privačių miškų yra apie 60 proc., o valstybinių – apie 40 proc., LLRI daro išvadą: reikėtų privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų), o valstybės institucijoms palikti tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus.
Buvusio Lietuvos miškų ūkio instituto direktoriaus Leonardo Kairiūkščio nuomone, LLRI ekonomistai nesuvokia, kas yra valstybinis miškas. „Tai valstybės rezervas ir garantija jai egzistuoti, kuri ypač praverčia per krizes. Taip buvo ir Antano Smetonos laikais: tada buvo pradėta žemės reforma, valstybė sukaupė apie 84 proc. Lietuvos miškų, o tai padėjo šaliai atsilaikyti per prieškario, karo ir pokario krizes. Pavyzdžiui, Anglija karo metais pritrūko beržų parakui gaminti, tad po karo ten buvo nuspręsta pasodinti 2 mln. hektarų miškų. Pardavę šį turtą, susilpnintume savo valstybę“, – dėstė akademikas.
Lietuvoje kasmet miškų padaugėja 0,8 procento.
„Kokia mūsų bendrovė galėtų privatizuoti miškus? Mūsiškiams daug pelningiau investuoti ten, kur investicijos grįš greitai, o ne į mišką, kuris galėtų atsipirkti tik po 80 metų. Lietuvos valstybinius miškus pajėgtų nupirkti tik labai turtingos užsienio kompanijos. O kaip jos tvarkosi, gerai žinau, nes jau 10 metų esu Švedijos karališkosios akademijos narys. Švedų kompanijos įsitikino, kad savo miškuose ūkininkauti neapsimoka, tų plotų atsisako ir perkelia gamybą į labiau atsilikusias šalis“, – pasakojo L.Kairiūkštis.
Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius miškus nepavyks taip lengvai, kaip anksčiau pavyko pusvelčiui perimti kitą tautos turtą.
Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų norėta išdalyti nemažą gabalą valstybinio miško pajūryje. „Buvo padalyti 64 sklypai po 20 arų, patvirtinti detalieji planai ir net pinigai sumokėti. Tačiau pakėlėme triukšmą, mus palaikė žalieji, žiniasklaida, ir ši avantiūra žlugo“, – sakė R.Kviklys.
