– Sakykite, kam ir kodėl ši akcija buvo skirta?
– Akcija buvo skirta išreikšti pilietinę poziciją, kad sovietinės šventės Lietuvoje, kaip ir pati sovietinė okupacija, jį lydėjęs teroro aparatas bei pats totalitarinis režimas nėra priimtinas mūsų visuomenėje, tad šiuo plakatu mes norėjome pabrėžti Lietuvos nepriklausomybės pergalę prieš okupaciją. Vis tik 50 metų trukusi okupacija neišnaikino patriotizmo, todėl dėkodami savo tėvams ir seneliams esame dėkingi už Kovo 11-ąja.
– Kas buvo pavaizduota ant pakabinto plakato?
– Buvo pavaizduoti penkių žmonių siluetai, iš kurių vienas laikė trispalvę, o po kojomis buvo paminta sovietinio režimo simbolis – SSRS vėliava. Tačiau vėliavos net nespėjom pakabinti…
– Papasakokite sulaikymo aplinkybes. Kuo policija jus kaltina?
– Viskas buvo labai greitai, kabinant plakatą pamatėme, kad draugą, kuris buvo stotelėje apačioje ir filmavo ant tilto esančius draugus, užpuolė kažkokie vyrai ir pradėjo jį mušti. Mes iškart pradėjom bėgti padėti draugui, kai tuo momentu sukaukė visose pusėse sirenos ir pasirodė didelė gauja ne tik uniformuotų, bet ir civiliais drabužiais apsirengusių vyrų, kurie irgi bandė mus užpulti, todėl instinktyviai bėgom į artimiausią mišką, daugiabučių kiemus, norėdami išvengti policininkų.
– Policininkai mušė jūsiškį? Dėl to bėgot nuo pareigūnų?
– Taip, matėm, kaip rankom davė į veido sritį, todėl iš pradžių galvojom, jog užpuolė „treninginiai“, norėdami apiplėšti, atimti kamerą. Tik kai iš visur pradėjo kaukti sirenos, tada jau supratome, jog čia ne eiliniai banditai, o policijos pareigūnai. Tačiau kaip vėliau savo kailiu pajutom, ne itin daug kuo skiriasi… Plačiai girdėjom istoriją, kaip policija 2004 metais užmušė Klaipėdos „Atlanto“ sirgalių Arūną Lučiūną. Iš draugų girdėjom nemažai istorijų apie kitokius neteisėtus policijos veiksmus, todėl net nesvarstydami „dėjom į kojas“.
– Tačiau pabėgti nepavyko?
– Kaip vėliau supratom, neuniformuotų policininkų buvo gerokai daugiau, jie mus visus apsupo ir sučiupo. Užveržę visiems antrankius susodino į policijos ir nežymėtas mašinas, tad netrukus visi buvome 1-ajame policijos komisariate.
Visus uždarė į vienutes, atėmė visus daiktus. Pralaikę komisariate 4 valandas vienutėje mus išvežė į laikino įkalinimo įstaigą. Mane vedančio policininko paklausiau: „nuo kada Lietuvos trispalvė nusikaltimas?“, man buvo rusiškai ir necenzūriškai atsakyta „mums nesvarbu“.
Atvykę į areštinę porą pareigūnų vėl necenzūriškai tyčiojosi, išrengė nuogai, vėliau uždarę visus atskirai. Kitos dienos vakare, maždaug apie 16 valandą (laikrodžio nemačiau) vedė atgal į mašiną ir išvežė atgal į pirmąjį komisariatą. Mane vedant vienas pareigūnas pradėjo man kumščiu smūgiuoti į šonus ir toliau tyčiojosi, tuo metu buvau surakintas antrankiais. Pirmajam policijos komisariate buvau uždarytas į vienutę, tuomet pirmą kartą mane išsikvietė pašnekėti asmuo pasivadinęs „Margiriu“ (atsisakė pasakyti savo vardą ir pavardę).
– Kas vyko toliau?
– Paklausus, ar tokio plakato iškėlimas pažeidžia įstatymus, leido suprasti, kad tai yra nusikaltimas. Viso tardymo metu mane vadino necenzūriniais žodžiais. Norėjo pripaišyti nusikalstamą organizavimą, padaryti kaip vadeivą. Taip ir nesupratau, kokį „nusikaltimą“ padariau. Po pokalbio mane vėl uždarė į vienutę, po to vėl išsikvietė. Šįkart tyrėja, tada daviau parodymus. Po to nuvedė pas kitą pareigūną, kuris pradėjo klausinėti dėl kažkokio Vasario 16-osios įvykio, vykusio Vilniuje (nors tuo metu buvau Kaune, eisenoje). Vėliau tyrėja davė pasirašyti dokumentą, jog esame laisvi, tačiau vis vien kelioms valandom dar uždarė į vienutę. Vėliau mane išvežė namo ir operatyviniai pareigūnai padarė kratą. Policininkai tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, mane necenzūriniais žodžiais plūdo prie mano mamos. Nieko neradę paėmė tik kompiuterį. Stebino toks pareigūnų elgesys, apie panašius veiksmus tebuvau tik girdėjęs iš tėvų apie milicininkus. Jaučiausi kaip koks pasaulinio masto teroristas…
– Davė pasirašyti kokius nors dokumentus?
– Taip, pasirašiau ant įtarimų pagal BK 284 straipsnio pirmą dalį. Iki tol net nepasakė tiksliai pagal ką buvau sulaikytas.
– Gal žinai, kas vyko su draugais?
– Mano panelė tuo metu sėdėjo bare su drauge. Iš niekur nieko pasirodė pareigūnai, parodė pažymėjimus ir ją išsivedė. Bandė tas pats „Margiris“ jos klausinėti apie mane, vertė pripažinti, jog aš kažkam vadovauju, esu nusikalstamos grupuotės lyderis. Apkaltino mane jog esu jai neištikimas, silpnaprotis ir pan. Tie, kurie buvo nepilnamečiai, juos padarė liudininkais, o kas pilnamečiai, kitiems davė pasirašyti po to paties straipsnio įtarimais. Kiek žinau, policininkai visus spaudė prisipažinti, todėl kiti iš baimės prisipažino (iš dalies), jog padarė kažkokį nusikaltimą.
